Driados – reliktiniai krūmokšniai, išlikę iki šiol
Driados - seniausi Mezozojaus eros žiediniai augalai. Apie 2 mln. m. pr. Kr. didžioji dalis – apie 30 % Žemės sausumos (didžioji dalis Europos, Sibiro, Kanados, Naujosios Zelandijos, Tasmanijos, Argentinos ir kt.) buvo padengta ledynais. Prasidėjo pleistoceno – besikartojančių ledynmečių epocha ir tęsėsi iki holoceno. Europoje ir Šiaurės Amerikoje buvo keturi apledėjimai, kai klimatas staiga atšildavo, ir trys tarpledynmečiai, kai klimatas staiga atšaldavo. Kai kuriose Europos srityse klimatas dar dažniau atšaldavo. Šiaurės Amerikos ir Rytų Azijos flora mažiau keitėsi ir skurdo. Europoje, kur nebuvo užslinkęs ledynas prieš pirmąjį atšilimą, prasidėjo ankstyvasis driasas, vyravo tundra. Ji buvo padengta prie žemes prigludusiais krūmokšniais – driadomis, plito viksvos, kiečiai, miglinių ir balandinių šeimų augalai. Manoma, pietinėje Lietuvos dalyje taip pat augo driados. Iš driados (Dryas) vardo kilo vėlyvojo ledynmečio periodų pavadinimas driasas (ankstyvasis, vidurinysis ir vėlyvasis). Driasų nuosėdose buvo aptikta gausiai žolių žiedadulkių, tarp kurių buvo daug paprastosios driados (Dryas octopetala). Tarp trijų driasų pasitaikė du atšilimo laikotarpiai: bolingas ir aleordas. Jie pavadinti pagal vietoves, kuriuose pirmąkart buvo ištirti atšilimo laikotarpių sluoksniai. Bolingo laikotarpiu atšilus klimatui tundras pakeitė miškatundrės - beržų ir pušų retmiškiai. Klimatas vėl atšalo ir prasidėjo vidurinysis driasas. Jis trūko apie 200 metų. Įsitvirtino pušų ir beržų tundra. Aleordo laikotarpiu klimatas dar labiau atšilo, pradėjo augti beržai, pušys, pasitaikydavo drebulių, liepų, ąžuolų, lazdynų ir kitų medžių, atvirose vietose šviesamėgių žolių bei krūmų. Ištirpus amžintajam įšalui prasidėjo pelkėjimo procesai. Pelkėse vyravo žaliosios samanos, kiminai, susidarius ežerams paplito vandens augalai. Šis laikotarpis truko apie 100 metų. Staiga atšalus klimatui prasidėjo vėlyvasis driasas. Jis tęsėsi apie 450 metų. Sumažėjo miškų, plito pušų ir beržų retmiškiai, pradėjo augti žoliniai augalai ir žemaūgiai krūmokšniai. Po to klimatas labai kito ir dauguma prie šalto klimato prisitaikiusių augalų išnyko arba jų labai sumažėjo. Prasidėjo holoceno laikotarpis - šilto klimato epocha. Pasitaikydavo sausesni ir drėgnesni klimato fragmentai, drėgnesni ir šiltesni. Prieš 2500 m. esant vėsesniam ir drėgnesniam klimatui, Šiaurinėje Europos dalyje, taip pat ir Lietuvoje paplito eglės bei mišrūs miškai. Vis daugiau įtakos floros vystymuisi turėjo žemdirbystės bei gyvulininkystės plėtojimas, miškų kirtimai bei deginimas. Atsirado sąlygos plisti atvirų bei sausų buveinių augalams. Paprastosios driados egzemplioriai atsitraukia ir migruoja į naujas vietas ir vėl paplinta tundrose bei arktinėse srityse, taip pat kalnuotose vietovėse, esant palankioms sąlygoms augti. Atsiranda ir naujos driadų rūšys. Keletą rūšių bus aprašytos toliau, jas galima pamatyti VU Botanikos sode.
Driados (Dryas) gentyje yra apie 15 rūšių, paplitusių arktinėse, subarktinėse bei alpinėse Europos, Azijos ir Šiaurės Amerikos srityse. Auga miško tundroje, kalnų miško zonoje, akmenuotose bei uolėtose vietovėse. Lapuose labai daug cukraus ir riebalų. Tai puikus maistas paukščiams bei žolėdžiams gyvūnams šaltuoju metu laiku.
“Dryas“ iš graikų kalbos - medžių nimfa Driada, sutapatinta su medžiu - ąžuolu. Driadų lapai labai panašūs į ąžuolo lapus. Sistematikas Karlas Linėjus Dryas vardą suteikė būtent driados genčiai.
Tai erškėtinių (Rosaceae) šeimos visžaliai, besidriekiantys, sumedėjusiais stiebais kiliminiai krūmokšniai. Lapai odiški, pailgai ovalūs arba pailgai siauri, pakraščiai karbuoti. Viršutinė pusė blizganti, tamsiai žalia, apatinė – sidabriškai plaukuota. Žiedai balti arba gelsvi, plačiai atsivėrę iki 4 cm skersmens. Žydi gegužės pabaigoje - birželio pradžioje. Peržydėjus sudaro plaukuotus kamuoliukus. Vaisius plaukuotas vienasėklis riešutėlis. Plinta sėklomis, jas išnešioja vėjas. Vienoje vietoje jos gali augti labai ilgai - dešimtis metų, bet gyvų šakniastiebių amžius gali siekti apie šimtą metų. Auginant želdynuose lepios.
Paprastoji driada (Dryas octopetala) sutinkama arktinėse srityse, alpinėse ir subalpinėse Europos kalnų juostose, Azijoje ir Šiaurės Amerikoje. Auga kerpių ir krūmynų tundroje, kartais sutinkama miško zonoje ant klinčių atodangos, kalnuose ant uolų nuolaužų, pakyla 1000-2800 m virš jūros lygio. Arkties tundroje dažnai dominuoja, padengia ištisus plotus. Auga daugeliu buveinių, geriausiai jaučiasi sausesnėse vietose.
Tai visžalis apie 5-10 cm aukščio, besidriekiantis, sumedėjusiomis šakutėmis kiliminis krūmokšnis, išplinta iki 60 cm pločio. Lapai elipsiški iki 3,5 cm ilgio. Žiedai balti apie 4 cm skersmens, pavieniai, su 8 taurėlapiais ir su daugybe geltonos spalvos kuokelių. Žydi gegužės pabaigoje – birželio pradžioje 2-3 savaites. Nužydėjus žiedams formuojasi plaukuoti kamuoliukai. Vaisius – 2-3 cm ilgio pailgas, plaukuotas, vienasėklis riešutėlis. Rugpjūčio mėnesį vėjas išnešioja sėklas.
Kaukazinė driada (Dryas caucasica) sutinkama tik Kaukaze. Pavienės egzempliorių buveinės aptinkamos ant keteros Skalistaja (kalnakelis Gumbaši) ir keteros Džinalskij (kalnas Kaban). Auga kalnuotose pievose, pakyla iki 3300 m virš jūros lygio.
Tai visžalis apie 5-15 cm aukščio, besidriekiantis, sumedėjusiomis šakutėmis kiliminis krūmokšnis. Lapai elipsiški 0,9-4 cm ilgio, 0,4-1,5 cm pločio, raukšlėti, karbuoti, susiaurėję prie pagrindo. Žiedai balti apie 4 cm skersmens, pavieniai, su 8 taurėlapiais ir su daugybe geltonos spalvos kuokelių. Žydi birželio pradžioje. Nužydėjus žiedams formuojasi plaukuoti kamuoliukai. Vaisius – 2-4 cm ilgio pailgas, plaukuotas, vienasėklis riešutėlis. Rugpjūčio mėnesį vėjas išnešioja sėklas.
Driada (Dryas integrifolia) sutinkama šiaurėje nuo Aliaskos iki Labradoro, Kanados Arkties salose ir Grenlandijoje, šiaurės rytų Azijoje bei Rytų Sibire. Auga atvirose vietose, sausuose, lengvuose dirvožemiuose su nedideliu kiekiu organinių medžiagų ant uolų nuolaužų, kalnuotose pievose.
Tai visžalis apie 5 cm aukščio, besidriekiantis, sumedėjusiomis šakutėmis kiliminis krūmokšnis. Lapai siauri, ietiški apie 1-2 cm ilgio, tamsiai žali, blizgantys, kraštai nežymiai dantyti. Žiedynstiebis iki 10-12 cm aukščio, rausvas, plaukuotas. Žiedas apie 3 cm skersmens, kreminės arba gelsvos spalvos. Žydi birželio mėn. Nužydėjus žiedams formuojasi plaukuoti kamuoliukai. Vaisius – 1,5-2,5 cm ilgio pailgas, plaukuotas, vienasėklis riešutėlis. Rugpjūčio mėnesį vėjas išnešioja sėklas.
Driadoms auginti tinka saulėtos ir sausesnės vietos, neutralūs arba silpnai rūgštūs, priesmėlio dirvožemiai. Nepakenčia užsistovėjusio vandens. Dauginasi sėklomis (surinkus iš karto sėti), krūmo dalijimu. Besniegėmis žiemomis driadų lapai apšąla arba nukenčia nuo pavasarinės saulės. Patartina žiemos laikotarpiui pridengti. Jei lapai nukentėjo nuo nepalankių klimato sąlygų, tai nereikia nusiminti, atauga nauji ir augalas vėl atrodys dekoratyviai.
Driados nuostabūs visžaliai kiliminiai krūmokšniai papuoš kiekvieno alpinariumo nišas bei atviras miksborderių vietas nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens kol užsnigs sniegas.
V.Guseva
2014-05-26
