Pagal datą

Naujienos

R. Vilpišauskas: Pasaulio krepšinis, arba kodėl bijom kartų kaitos?

TSPMI

Lietuviai žinomi kaip tauta, kurioje visi išmano krepšinį (bent komentavimo lygmenyje). Nepretenduoju į daugiau nei tai, nors vis dar mėgstu pabėgioti bei pamėtyti į krepšį. Tad ir šis komentaras nėra apie žaidimo ar treniravimo techniką (pastarąjį aspektą ypač mėgsta dauguma kritikų).

Klausimas kiek kitoks, bet toks, kurį veikiausiai užduos ne vienas Lietuvos rinktinės gerbėjas. Kaip atsitiko, kad rinktinė, kuri atrodė visiškai jauna ir nepatyrusi tokio lygio rungtynėse, sugebėtų taip gerai pasirodyti pasaulio čempionate.

Net jei Lietuvos rinktinė būtų pralaimėjusi Ispanijai ar Argentinai, nebūtų buvę nesmagu. Nes matėme, kad rinktinės vaikinai parodė ryžtą ir valią. Todėl buvo smagu vien matyti norą laimėti. Už tai pirmiausia reikėtų ir padėkoti. Tačiau ne apie tai kalba. Net jei Lietuvos rinktinė ir pralaimės likusias rungtynes (reikia tikėtis, kad tai neįvyks, nes jei žais prieš JAV kaip prieš Argentiną žaisdami pirmą ar trečią kėlinį, tai laimėtų prieš bet ką), nebus dėl ko jos kritikuoti. Manau, daug kas sutiks su šiuo teiginiu. Bet įdomiau pamąstyti kodėl.

Turbūt pagrindinė priežastis, kodėl daug kas atsargiai ar netgi skeptiškai vertino šios rinktinės perspektyvas Pasaulio čempionate, buvo jos amžius. Kartų kaita daug kam atrodė bauginanti ar rodanti kelią į kuklius pasiekimus. Jei nežaidžia pagrindinis įžaidėjas, krašto puolėjai, kai kurie kiti ankstesnės daug kažkada pasiekusios (Europos čempionai!) rinktinės nariai, atrodė, jog nieko gero nebus. Be to, naujas ir ne vieno komentatoriaus sukritikuotas rinktinės treneris taip pat neatrodė patikimai... Bet rezultatas kitoks, ir daug geresnis. 

Dabar, neatsižvelgiant į tolesnį Lietuvos rinktinės žaidimą, galima sakyti, jog padaryta daug daugiau, nei tikėjosi absoliuti Lietuvos gyventojų, sergančių už mūsų rinktinę, dauguma. Jau po to, kai Lietuvos žaidėjai sugebėjo prisivyti Ispanijos rinktinę, atrodė, jog nebūtų gėda pralaimėti, nes buvo svarbu matyti, kad Lietuvos rinktinė turi charakterį... Kad sugeba atsitiesti, ko taip dažnai trūkdavo mūsų komandoms, tiek rinktinėms, tiek klubinėms. O dabar tas ryžtas buvo. Ir svarbiausia, jog atrodė, kad būtent pergalių alkis ir jaunatviškas entuziazmas vėl ir vėl nugali. Kartu su trenerio nurodymais...

Atrodo, jog jau galima daryti pirmuosius apibendrinimus apie tai, kas iš to. Pirmiausia, norėtųsi tikėtis, kad šie laimėjimai (bus medaliai ar ne – nesvarbu) bent šiek tiek pakels pasitikėjimo ir pozityvumo dvasią šalyje. Kitas svarbus dalykas (ir galbūt svarbiausias) – nereikia manyti, jog pasikeitus kartai, viskas sugriūna. Pasaulio pabaiga neateina su kartos kaita. Tie, kas galvojo, jog Europos čempionatą laimėjusi rinktinė neturi sau lygių, turbūt manė, jog nieko gero nepavyks šį kartą pasiekti. Kita vertus, tie, kas dar atsimena „Žalgirio“ kovas su „CSKA“ ir baimę, jog po A. Sabonio ar Š. Marčiulionio neturėsim lygiaverčių jiems žaidėjų, dabar turėtų jausti didelį palengvėjimą. Nes šios rinktinės žaidimas dar kartą įrodo, jog reikia „tik“ gebėjimo, entuziazmo ir vadovavimo, ir viskas gali būti padaroma.

Dėl ko kilo noras parašyti šį trumpą komentarą visiškai netipiška tema? Tiesiog noras pasakyti, jog nereikia bijoti ateities ir kaitos. O tai svarbu ne tik sporte. Dar svarbiau tai yra ar bent būtų ten, kur tai ilgesniam laikui, nei gražios emocijos, deja, besitęsiančios tik vieną kitą dieną, lemia mūsų gyvenimą. Gal jei politikoje vyktų panašūs pokyčiai, bet ne kitų sporto šakų atstovai ateitų į krepšinį, o tik tos pačios šakos gabūs pasekėjai rastų kelią į šlovę, mums visiems būtų geriau.