Inesa Ulichina: „Kartais atsiranda pasakymai — mes išlikome žmonėmis, galbūt nurodant į tuos, kurie tokiais neišliko"

TSPMI

- Kokius dalykus, patirtis baigusi VU TSPMI labiausiai vertini? Kaip jie susiję su tolesniu tavo gyvenimu? 

Galima būtų įvardyti du pagrindinius dalykus. Pirmasis jų — bendruomenė. Bendruomenė labai tampriai susijusi su VU TSPMI veikiančiomis organizacijomis: tiek studentų atstovybe, tiek su korporacija „Republica“. Priklausiau abejoms šioms organizacijoms. Per jas ir pažinau Instituto bendruomenę. Korporacija suteikia tokią bendruomenę, kuri išlieka ir pabaigus VU TSPMI. 

Antras dalykas — studijos. Tačiau nebūtinai konkretūs dalykai, kuriuos mokiausi, ar paskaitos, kurias lankiau, seminarai, kuriuose dalyvavau. Svarbiausias buvo metodas: diskusijos, kaip mokomasi, mąstymas, kurio išmokome. Visus keturis metus atrodė, kad viską darau lygiai taip pat kaip mokykloje, tačiau „išėjus į pasaulį“, po ketverių metų Institute, supranti, kad TSPMI išmoko labai savito požiūrio į pasaulį. Tačiau jis savitas ne siaurąja, o plačiąja prasme: iš Instituto išeini plačiai mąstantis ir žvelgiantis, turi savo nuomonę, bet kartu supranti, kad kitokios nuomonės taip pat galimos. Galbūt tai yra tiesiog socialinių mokslų specifinis bruožas, bet iš TSPMI labiausiai pasiėmiau suvokimą, kad gali apimti viską — suprasti, išmokti, priimti. Visas pasaulis pasirodo esantis įdomus ir pažinus. 

Daugelis mūsų turbūt labiausiai prisimena ne kokią nors vieną istoriją iš TSPMI, bet laikotarpį — pavyzdžiui, vieną iš semestrų. Susikūriau individualų studijų planą, nes planavau išvažiuoti kitą semestrą su „Erasmus“ mainų programa, o nelabai norėjau praleisti tam tikrų dalykų. Susirinkau viską, ką noriu mokytis. Tuo pat metu labai aktyviai veikiau studentų atstovybėje, korporacijoje, atlikau praktiką. Atsimenu, kad viskas tiesiog sukosi — buvo labai sunku, bet neįtikėtinai įdomu ir kokybiška. Būdavau pavargusi, bet tik fiziškai, o dvasiškai kiekvieną dieną tiesiog mėgavausi. Iš smulkių detalių susidėjo visas vaizdas — per studijas gaudavau viską: iš žinias, ir įvairias kitas veiklas, ir draugus.

Kalbėjau apie platų požiūrį, kurį suteikia studijos Institute. Mėgstu šį dalyką vadinti sąmoningumu. O tai yra tokia būsena, kai supranti, ko nesupranti, ko nežinai, ką dar gali išmokti. Ir vien jau ši prielaida suteikia norą toliau judėti ir mokytis. Kai jau žinai, ko nežinai, natūraliai nori sužinoti daugiau. Galbūt tai viena iš priežasčių, kodėl man norėjosi dalyvauti ir ekspedicijoje. Noras pažinti.

- Galbūt galėtum papasakoti su kokiomis mintimis išvažiavai į ekspediciją ir su kokiomis grįžai? 

Į šį klausimą labai lengva atsakyti tiems, kurie daug svajojo ir įsivaizdavo kaip atrodys ir „jausis“ Sibiras. Jie daug metų ruošėsi t.y. kūrėsi sau paveikslą. Aš nesipiešiau sau jokio paveikslo, bent jau stengiausi to nedaryti. Tiesa, turėjau išskirtinę situaciją, nes man paveikslą nupiešė mano močiutė — nuo pat vaikystės. Močiutė buvo ištremta ir mes kalbamės apie tai. Tie pokalbiai nebūna tokie, kai mes nusprendžiame susėsti ir pasikalbėti apie tremtį, o atsiranda kasdienybėje, buityje, nes ten buvo jos gyvenimas. Atrodo, kad turiu savyje knygą apie močiutės gyvenimą Sibire, ir per tą knygą ir matau tas vietas. Kartais galvodavau, kad negali būti taip, kaip sakė močiutė, nes ji buvo ištremta, o mes juk važiuojame patys, savo noru. 

Nors ir atrodo, kad nesitiki kažko, vis tiek kažkas nustebina. O tai, kas nustebina, matyt, yra tai, ko tu nebuvai numatęs. Grįžtant į Lietuvą ir savo galvoje per daug neaptarinėjau to, ką pamačiau, norėjosi paskutines minutes pabūti su žmonėmis, su kuriais susipažinau ekspedicijoje. Tačiau dabar, jau praėjus kažkiek laiko, pradedu mąstyti apie tai, ką patyriau ir pamačiau. 

Galiu kalbėti iš kelių pusių — visų pirma, apie Sibirą, kaip vietą. Tos platybės — jos nesuvokiamo dydžio. Ta vieta, kurioje mes buvome, yra labai panaši į Lietuvą, juk ta pati platuma. Atrodo, kad pievos panašios ir miškai. Bet, atrodo, kad ten tos pačios žemės tiesiog padidintos — dešimt kartų. Jeigu matysi pievą, tai ji bus dešimt kartų didesnė nei Lietuvoje, jei mišką — taip pat. Tie plotai nėra išnaudoti ir apgyvendinti. Lietuvoje eidamas pievomis tikrai rastum kokį vienkiemį, pasiklydusią karvę, bent ką nors. O ten eini ir nieko, nieko, nieko. Tos platybės kartais sukurdavo tokį įspūdį, kad niekur nenuvažiuosi ir nenueisi. Kartais niekaip nesibaigdavo miškas, todėl apimdavo  jausmas, kad niekada neišeisi iš miško.

Dar apie Sibirą, bet jau labiau apie žmones, mane labai nustebino jų laiko pojūtis. Galbūt negalima sakyti, kad jis sustojęs, bet jo tėkmė nelabai kam rūpi. Laikas matuojamas ne sakant „tokią ir tokią valandą“, o „kažkada“, „šiandien“, „neužilgo“, „greitai“, „tuoj“. Mums buvo sunkoka priprasti prie kitokio žmonių laiko pojūčio. Pavyzdžiui, laukėme kol mums atveš medieną. Neturime iš ko daryti kryžių. Mums pasako, kad atvešime „tuoj“. Tuomet supranti, kad viskas, ką gali daryti — sėdėti ir ramiai laukti. Gyvendami čia mes labai daug dėmesio kreipiami į laiką, todėl iš pat pradžių atrodė tiesiog nepatogu.

Trečias dalykas, į kurį norėčiau atkreipti dėmesį, yra labiau emocinis — mane visuomet šis dalykas labai sujaudindavo: kaip vietiniai žmonės, visi yra kažkokiu būdu susidūrę su lietuviais, atsiliepia apie lietuvių tautą. Tokių gražių žodžių apie lietuvius nesu girdėjusi. Tos pagyros dažnai praktinės: lietuviai mus išmokė dirbti, išmokė kaip daržus sodinti, kaip ruošti maistą, vakuoti agurkus ir pomidorus, kaip patogiau pasidaryti šulinį. Galiausiai pagrindinė mintis, kad lietuviai buvo labai geri, darbštūs ir kūrybingi žmonės. Nemanau, kad kada išgirsiu žmones taip dar kalbant apie lietuvius kaip ten Sibire kalbėjo vietiniai. 

- Minėjai, kad močiutė yra apsakiusi Sibirą. Koks tas vaizdinys, kurį močiutė tau pasakodavo ir vis dar pasakoja?

Močiutė, kaip ir daugelis tremtinių, negaliu kalbėti už visus, pamini, kad mes vargom vargą ir buvo sunku, bet šis išvada lieka kažkur paraštėse. Iš pasakojimų supranti pats, kad taip buvo, bet jie nesiskundžia ir niekada neverkšlena. Jie buvo ten išvežti. Ir viskas. Tuomet nebebuvo jokio pasirinkimo.  Ten buvai, matei, kad taip tiesiog buvo. Ir visos aplinkybės sakė: ką susikursi, tą ir turėsi. 

Pats išvažiavimas buvo dramatiškas. Močiutė, du broliai, tėtis ir mama, kuri laukėsi sesers. Nelabai ką jiems leido įsidėti. Nelabai, ką jie ir turėjo. Viskas priklauso nuo to, ką tą dieną turi — ar turi duonos, ar neturi. Atsimenu, kitas tremtinys pasakojo, kad prieš išvežant buvo ką tik užmaišyta duona, ruoštasi kepti, bet juk niekas nelauks, kol tu išsikepsi tą duoną. 

Mano močiutės šeima turėjo didelį pieno bidoną. Pasiėmė tą bidoną ir gėrė iš jo visos kelionės metu. O tuose vagonuose juk beprotiškai karšta, visi sugrūsti, pienas sugižo, o jie daugiau nieko neturėjo, todėl ir gėrė tą pieną. Kai ten nuvažiavo, kaimas, miško darbai. Nebuvo mažas kaimas, buvo ir mokykla, ir ligoninė. Atsirado kitokių darbų. Sunku labai buvo. Močiutės tėtis susižeidė šonkaulius, susitraiškė, o dar turėjo astmą — nelabai geras derinys. Jis niekada ir neatsigavo. O dar buvo vyresnio amžiaus žmogus. Viskas krito ant mamos pečių. Mano močiutė buvo vyriausia, todėl ji ir tapo antru už visus atsakingu žmogumi šeimoje. Kai leido išvažiuoti, visi grįžo. Šios istorijos paaiškina, kodėl močiutė tokia yra — tas beribis rūpestis nėra tik „močiutiškas“, bet ir susijęs su jos patirtimi. Būdama labai mažai ji jau tapo puse šeimos galvos. 

- Neseniai buvo sukurtas trumpametražis filmas apie tremtinių chorus. Mergina, režisavusi tą filmą ir pasakodama apie jį, dažnai mini tai, kad tie žmonės — tremtiniai — neturi savyje pykčio. Ką tu manai apie šį teiginį? Ar žmonės, kuriuos sutikai, pyksta? Ant tų, kurie juos ištrėmė: rusų, sovietų, valdžios? 

Daugelis tremtinių sąmoningai suvokia, kad trėmimas buvo beprasmiškas ir neteisingas, tačiau tuo pat metu juose nėra pykčio. Močiutė užduodavo klausimą, kodėl šeimą ištrėmė. Kiti žmonės gana aiškiai žino priežastį — gali ją nurodyti, pavyzdžiui, tėtis buvo partizanas, todėl ir ištrėmė. Bet tai nėra pasipiktinimas, priimamas kaip faktas: mano tėtis buvo partizanas, jo sesuo — ryšininkė ir mus už tai ištrėmė. Man atrodo, bet čia daugiausiai iš močiutės sprendžiu, nes su ja daugiausiai esu kalbėjusi, kad ten, kai jie nuvažiavo, gyveno kartu su visais: su rusais, ukrainiečiais, latviais. Žmonės matydavo, kad jie gyvena tokį patį gyvenimą, kaip ir lietuviai. Kai daliniesi skausmu, atsiranda artumo jausmas — močiutė sako, kad visi žmonės aplink buvo geri. Po to, matyt, atskiri tuos, kurie priėmė sprendimą, nuo tų, kurie buvo šalia. Esi toli nuo tų, kurie priėmė sprendimus.

Nėra pykčio valdžiai ar sovietams. Veikiau priėmimas to, kas buvo. Atrodo, kad tie žmonės galvoje su savimi sudarė taiką. Tarsi būtų atsiradęs nusiteikimas, kad pyktis nieko labai nepakeis. Galbūt tik jiems patiems pakenks. Galbūt jie galvoja, kad buvo tokie laikai, toks laikmetis. Mes buvom. Mus išvežė. Net nėra įžodinama, kas tai padarė, kas yra kaltas. Nėra ir jausmo, kad jie — laikmečio aukos. Kartais atsiranda pasakymai — mes išlikome žmonėmis, galbūt nurodant į tuos, kurie tokiais neišliko. 

O ir galiausiai – juk tremtyje vyko gyvenimas, buvo ieškoma prasmės savo būtyje: dainuojamos dainos, švenčiamos vestuvės, siuvamos suknelės, leidžiami laikraščiai. Turiu vieną istoriją apie kaimą, kurio pavadinimas, ironiškas – Viesiolij (išvertus iš rusų kalbos – linksmas). Jame grupelė žmonių leido laikraštį „Taiga“. Išleido penkis numerius. Visi jie išlikę, dabar pas vieną iš leidėjų Šiauliuose. Varčiau tuos laikraščius, o juose – eilėraščiai, pasakojimai apie Lietuvą, tėvynę, meilės kančios. Tiesiog gyvenimas. 

 

Nuotr. DELFI, Domantas Pipas