Meda Lazdauskaitė: „Aš noriu tikėti, jog pati prie Lietuvos kūrimo prisidedu įnešdama spalvų ir kitoniškumo, kad ir apie kokią sferą bekalbėtumėme "

TSPMI

- Kokia tavo istorija?

Tėvai davė Medos vardą, kuriuo labai džiaugiuosi, nors užsieniečiai dažnai laužo liežuvį ir jiems tampu tai Mada, tai Mėta, tai dar kuo. Gimiau ir užaugau Palangoje – esu pajūrio vaikas. Čia ir prasidėjo mano istorija. Kokia ji pasakyti sunku – joje apstu kontrastų, klegančių intarpų užsienio kalbomis, nuotykių, plataus mostagavimo rankomis, mezgimo, skaitymo ir bandymo atsakyti į įvairiausius nuolatos kylančius klausimus. Mano istorijoje nemažą dalį užima ir studijos TSPMI, kurios ne tik dažnai suteikia įrankius atsakymų paieškai, bet ir yra atsakingos už nemažą mano istorijoje nutikusių nuotykių dalį.

- Kokia veikla užsiėmei mokyklos bei užsiimi studijų metu? 

Pakankamai anksti paragavau narystės NVO duonos – 8-12 klasėje priklausiau LKJBS „Žingsnis“, su kuriuo rengdavome savaitgalines stovyklas „Sniego gniūžtė“. Jų metu gyvendavome mokykloje tiesiogine to žodžio prasme, moksleiviams vesdavome seminarus, paskaitas, statydavom vaidinimus ir galybę kitokių veiklų prisigalvodavom. Organizuodavome mokymus skyriams kituose miestuose, važiuodavom vesti stovyklų į atokesnius miestelius. Greta to dar priklausiau Palangos miesto teatrui, mokiausi groti fortepijonu muzikos mokykloje. Vėlesniais metais atradau debatus – su komanda dalyvaudavome turnyruose anglų kalba, kur, beje, mus dažnai vertindavo TSPMI studentai. Debatai mane lydi iki šiol – turėdama laisvo laiko visuomet teisėjauju debatų turnyruose. Studijų metais priklausiau VU SA TSPMI, vienerius metus buvau žmogiškųjų išteklių koordinatorė. Tiesa, prieš pusantrų metų susipratusi, jog mano veiklos labai jau „sėdimos“, pradėjau šokti bliuzą, o visai neseniai – ir lindyhopą.

- Kodėl pasirinkai studijuoti TSPMI? Kaip sekasi studijuoti?

TSPMI pasirinkau... laimingo atsitiktinumo dėka. Mokykloje buvau viena tų, kuriai ir viskas įdomu, ir viskas gana neblogai sekasi, tad į klausimą „kur stosi?“ dažniausiai atsakydavau gūžteldama pečiais. Artėjant stojimų laikotarpiui savanoriavau debatų stovykloje Druskininkuose, kur apie savo pasimetimą pasiguodžiau stovykloje vaikus treniravusioms studentėms. Jos, matydamos mano susirūpinusį veidą, juokdamosi atsakė: „taigi viskas su tavimi aišku. Tau reikia į TSPMI, pas mus“. Grįžusi į Palangą pradėjau ieškoti daugiau informacijos ir supratau, jog jos sakė tiesą – man, amžinai smalsuolei, TSPMI pasirodė galintis suteikti žinių ir įgūdžių ieškoti atsakymų į tuos amžinai kylančius klausimus. Ir, jei atvirai, neįsivaizduoju, ar būčiau galėjusi studijuoti ką kita. Čia gavau aibes patirčių. Bakalauro studijų metais antrame kurse pusmečiui išvažiavau pasimokyti į Ispaniją, kur supratau, kad TSPMI egzistuojanti turiningų diskusijų tiek su bendramoksliais, tiek su dėstytojais laisvė yra retenybė.  TSPMI suteikia galimybes „pasimatuoti“ darbą įvairiose institucijose. Per studijas atlikau 3 praktikas, iš kurių įsimintiniausia buvo 5 mėnesių trukmės stažuotė Brazilijoje, Lietuvos generaliniame konsulate San Paule.Grįžau kupina įspūdžių ir noro plėsti savo akiratį, tad tarptautinių santykių ir diplomatijos magistro studijos buvo natūralus pasirinkimas. Net nepastebėjau, kaip prabėgo dar dveji metai TSPMI – štai pirmadienį įteikiau savo magistro darbą. Magistro studijų metai buvo tikrai intensyvūs, tačiau buvo labai smagu matyti tiek savo, tiek kurso draugų progresą – ypač tų, kurie bakalauro studijas baigė kur kitur ir iš pradžių jautėsi kiek „kosmose“, kai reikėjo vikriai žongliruoti sąvokomis ar teorijomis bandant išaiškinti kokio realaus tarptautinių santykių įvykio priežastis ar ateities scenarijus.

- Kaip tu prisidedi prie Lietuvos kūrimo? 

Lietuvą kuriame visi, tik dažnai apie tai nesusimąstome. Turbūt geriausiai savo indėlį galime pamatyti į viską pažvelgę iš tolo – gyvendama ar viešėdama užsienyje visuomet pasakoju apie Lietuvą kaip apie šalį, kurioje net vienas žmogus gali kažką pakeisti. Aš noriu tikėti, jog pati prie Lietuvos kūrimo prisidedu įnešdama spalvų ir kitoniškumo, kad ir apie kokią sferą bekalbėtumėme – esu tikra, jog kūrybai (šalies kūrimas – ne išimtis) reikia nuomonių ir minčių įvairovės, nes tik ji gali sukelti diskusijas, kurių dėka galime judėti į priekį.

- Kokią smagią istoriją prisimeni iš laiko TSPMI?

Tų istorijų yra galybė – bet kad jau artėja baigiamųjų darbų gynimai, noriu pasidalinti savo asmenine „kliurka“. Kaip žinia, dažnas jaudinasi prieš gynimus. Aš ne išimtis – prie jaudulio prisidėjo dar ir tai, jog prieš tai jokių gynimų nebuvau mačiusi, tai nenumaniau, kas ir su kuo valgoma. Atėjus mano eilei iš to pasimetimo vietoj to, kad įjungčiau savo prezentaciją ir pradėčiau ginti savo bakalaurinį, sugebėjau išjungti kompiuterį. Komisija pradėjo kikenti, vienas jos narių paslaugiai pasiūlė „įjungti viską kaip reikia“, kol aš, visa raudonesnė už buroką, norėjau skradžiai žemę prasmegti. Nepaisant šito mano  „performanso”, gynimai praėjo sklandžiai ir gavau savo taip ilgai lauktą diplomą. Užtat dabar kaskart  pagalvodama apie artėjantį magistrinio darbo gynimą jaučiu mažą baimę neapsižioplinti taip darsyk.