Urtė Andriukaitytė: „Sportininkui reikalinga protinga galva ant pečių"

TSPMI

Urtė Andriukaitytė – gerai pažįstama tiek salės, tiek paplūdimio tinklinio pasaulio atstovams ir šios sporto šakos mėgėjams. Urtė sportuoja daugiau nei dvylika metų ir su savo komanda jau spėjo tapti įvairių čempionatų bei turnyrų prizininke ar nugalėtoja. Artimiausi jos tikslai – Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto bakalauro diplomas ir Tokijo olimpiada 2020-aisiais.

Iš Urtės lengva pasisemti motyvacijos ir įkvėpimo. Su ja kalbamės apie tai, kaip atrasti save, savo tikslą, įveikti sunkumus ir pasiekti, ko trokšti. Ir, be jokios abejonės, paneigiame stereotipą, kad studijuoti politikos mokslus yra labai sunku, o studijos su sportu – nesuderinamos.

Urte, papasakok, kaip Tavo gyvenime atsirado sportas. 

Nuo mažų dienų buvau gana aktyvi ir tėvai mane vedė į daugybę būrelių, kad galėčiau atrasti save. Išbandžiau daug visokių veiklų, lankiau dainavimą, dramą, vaidinau teatre, žinoma, būdama tokio ūgio žaidžiau krepšinį. Taip pat lankiau aerobiką, atletiką, šokius, visokius kūrybinius būrelius, papildomus matematikos užsiėmimus. Tačiau niekur man nepatikdavo, viską greitai mesdavau, nors ir labai bijodavau pasakyti tėvams. Atrodė, jog jie labai stengiasi, kad aš save realizuočiau kokioje nors srityje, o aš tiesiog jaučiausi niekur netinkama, viskas greit pabosdavo. Galiausiai, kai buvau trečioje klasėje, mano mamos draugė pasiūlė išbandyti tinklinį. Aš nenorėjau eiti į sportą: netikėjau, kad esu tam sutverta. Buvau mažytė, apvali mergaitė, todėl man visos aktyvios fizinės veiklos atrodė nepatrauklios. Į pirmą treniruotę ėjau galvodama: „Na gerai, pabandysiu, bet čia tikrai neužsibūsiu. Tiesiog negali būti, kad sportas yra man.“ Taip ir pabandžiau. Aišku, pirma treniruotė buvo visiška katastrofa. Išėjau iš jos su ašaromis, nesulaukusi pabaigos, užtrenkiau salės duris, įsikabinau broliui ir mamai į rankas ir sakiau, kad čia niekada negrįšiu. Kažkodėl, niekieno neverčiama, po kelių dienų pati grįžau į tą pačią salę ir pradėjau kelią sporto įsimylėjimo link.

Sakai labai gražius žodžius – meilė, įsimylėti. Ar tam atiduodi visą savo širdį?

Visiškai taip.

Nors pirmas susidūrimas su sporto sale nebuvo paprastas, Tavo motyvacija išliko. Kas ją palaiko?

Man iš pradžių pačiai buvo keista, nes iš visų veiklų mane išstumdavo ne tik tai, kad man ja užsiimti nepatikdavo, bet ir netinkamas kolektyvas, nemaloni atmosfera. Kai pradėjau žaisti tinklinį, iš pradžių buvo sunku. Pasikartojančios nesėkmės, tam tikros patyčios, nepritapimas kolektyve. Dabar, kai žvelgiu į praeitį, pati galvoju, kodėl tai, kas mane išvedė iš visų kitų veiklų, neišvedė iš tinklinio. Nes su tinkliniu buvo labai panašiai – visi veiksniai liudijo, kad man ne vieta čia būti, bet kažkodėl ėjau per visas tas nesėkmes ir patirtas pergales į priekį. Sunku pasakyti, kuo tinklinis išsiskyrė iš visų kitų sporto šakų. Manau, labai prisidėjo ir mano pirmoji trenerė, Jolita Virbickienė, kuri sugebėdavo uždegti ugnelę kiekvienam. Matyt, ji vienintelė matė mano potencialą, kai kitos trenerės sakė, kad nieko niekada iš manęs nebus. Kažkurią dieną ji man citavo savo pirmuosius žodžius apie mane: „Žinot ką, o aš šitoj storuliukėj matau kažkokį potencialą.“ Ji vienintelė manim patikėjo. 


Netikėta tai girdėti iš Tavęs, bet ar Tu patyrei patyčių?

Tam tikra prasme taip. Jos nebuvo fizinės ar itin žiaurios. Tačiau kai pati esi savimi labai nepasitikinti, kiekvieną išgirstą komentarą priimi tiesiai į širdį. Gal todėl aš tai mačiau per negatyvų šydą.

Sakoma, kad sportas keičia charakterį. Kokias, Tavo manymu, žmogaus savybes sportas ugdo, sustiprina?

Manau, kad sportas padeda atrasti savyje tai, ko net negalvoji turįs. Kita vertus, ugdo tokias savybes kaip savarankiškumas ir komandiškumas. Nei salės, nei paplūdimio tinklinyje vienas negali nieko pasiekti. Turi taikytis prie komandos. Jei tau nepatinka kokie nors komandos draugo bruožai, negali jo pakeisti, turi ieškoti kompromiso. Kai pradedi važinėti į vietines ar tarptautines varžybas, nuo šeimos atitrūksti gana anksti, mokaisi verstis savarankiškai. Tai tikrai nereiškia, kad pamiršti tėvus, tiesiog pradedi labiau pats rūpintis savimi. Ugdomas tvirtas charakteris: kad ir kaip būtų sunku, negali mesti, nes tai yra viskas, kuo tu nori užsiimti. Man taip patinka tai daryti, kad, nepaisant traumų, nesėkmių ar pralaimėjimų, žinau, kad kitą rytą išsimiegojusi pasiimsiu tą patį kamuolį, grįšiu į tą pačią aikštelę ir bandysiu dar kartą. 

Kaip Tu įveikdavai sportines nesėkmes, kai atrodydavo, kad iššūkis per didelis, ir gal net trumpam nuleisdavai rankas? 

Tam, kas nepatyrė tokių emocijų, labai sunku nupasakoti. Sportininko gyvenimas toks, kad kiekvieną dieną atsibundi su labai didele svajone, ir kartais per treniruotę tos didelės svajonės bliūkšta. Jei, pavyzdžiui, būna labai prasta treniruotė, atsisėdi ir galvoji: „Na va, aš turiu svajonę laimėti Olimpiadoje, bet šita treniruotė man rodo, kad tai nėra įmanoma.“ Bet tada prisimenu, kodėl visa tai pradėjau, kas labiausiai motyvuoja, kas man, pavyzdžiui, yra šeima, kuri visą laiką mane labai palaiko. Mano tėvai, vyresnysis brolis, geriausia draugė yra tie žmonės, kurie visada nušluosto man ašaras ir kartoja: „Urte, nepamiršk, kokia yra tavo svajonė ir kad ta svajonė ir yra tavo gyvenimo tikslas.“ Po visų tų nesėkmingų treniruočių ar varžybų dar verkdama pradedu šluostytis ašaras ir suprantu, kad tai net truputį juokinga, vakare vis tiek vėl eisiu į kitą treniruotę ir vėl sieksiu to paties. Galbūt vėl nepasiseks, po tų ašarų vėl bus kita treniruotė, ir taip amžinas ciklas. 

Tai kokia yra Tavo didžiausia svajonė?

Didžiausia svajonė – laimėti Olimpiadą. Bet iki jos dar turiu daug mažyčių svajonių, nes yra daug prestižinių čempionatų, kurių medalius irgi noriu turėti ant savo pasiekimų sienos.

Kokią vietą Tavo gyvenime užima politikos mokslų studijos ir kodėl jas pasirinkai?

Man studijos yra labai svarbios. Apskritai visos veiklos, kuriomis užsiimu, man yra labai svarbios.  Gal aš jau senstu, bet manau, kad nereikia švaistyti savo gyvenimo nereikalingiems dalykams, reikia atsirinkti tik tuos, kurie yra tikrai verti 24 valandų paroje. Jei man nepatiktų politologija, nepabijočiau nuo jos nusisukti. Man ji yra neįtikėtinai įdomi. Iki stojimo į TSPMI politika man buvo neatrastas laukas. Mėgstu iššūkius ir tuos dalykus, kurių negaliu suprasti iš pirmo karto. Nemačiau Lietuvoje geresnio varianto nei mokytis TSPMI. Dažnai sulaukiu klausimų, kodėl nestudijuoju, pavyzdžiui, Lietuvos sporto universitete, nes ten studijuoja beveik visi sportininkai. Aš norėjau įvairiapusiško, įdomaus mokslo, kuris suteiktų ne tik žinių, bet ir pažinčių, praplėstų mano akiratį. O tokios studijos praverčia ir mano sporte, ypač todėl, kad paplūdimio tinklinyje itin reikalinga protinga galva ant pečių, ir manau, kad TSPMI būtent tai man ir ugdo.

Kokios, Tavo manymu, aplinkos reikia, kad padėtų tokiems žmonėms kaip Tu pasiekti savo svajonę? Ką gauni iš Lietuvos, iš visos aplinkos, kurioje esi?

Aš manau, kad kiekvienas žmogus pirma pats savyje turi susikurti tam tikrą aplinką, o jei pats nenorėsi, jokios sąlygos tau nepadės. Negalėčiau reikalauti iš savo trenerių ar TSPMI daugiau, negu gaunu, nes neįsivaizduoju, kaip būtų galima sukurti geresnį mikroklimatą, nei turiu dabar. Aišku, Lietuvoje galima būtų kalbėti apie didesnį tinklinio finansavimą, kuris leistų išvažiuoti į daugiau tarptautinių varžybų. Tačiau svarbiausia kurti kažką didelio iš to, ką turi dabar, o ne galvoti, kad „jei turėčiau daugiau, tai pasiekčiau daugiau“. Manau, kad pirmiausia viskas kyla iš žmogaus ir jo noro, o galimybės tada atsiranda pačios.

O kaip Tu pati prisidedi prie Lietuvos kūrimo?

Klausimas sudėtingas. Manau, kad kiekvienas turėtume iš pradžių pasirūpinti savo vidumi ir susikurti savo asmeninį pasaulėlį tam, kad galėtume kurti kažką didesnio. Visada turėtume pradėti nuo savęs, nuo itin mažų ir galbūt iš pirmo žvilgsnio nereikšmingų dalykų. Tik nuraminę savyje jaunatvišką sąmyšį mes galime skleisti gėrį ir platesnei auditorijai. Taigi, kaip aš prisidedu? Pradėti galima nuo to, kad stačia galva nelėkiau ieškoti savo laimės svetur. Apskritai manau, kad laimę reikia kurti, o ne jos ieškoti. Tą ir bandau padaryti čia, gimtuose namuose. Būdama laiminga, o mokydamasi TSPMI – ir išsilavinusi asmenybė, prisidedu prie Lietuvos kūrimosi ir tobulėjimo. Dalyvavimas tarptautinėse varžybose suteikia man galimybę būti tam tikra Lietuvos „ambasadore“ užsienyje. Priimu šią garbingą užduotį ir visomis išgalėmis stengiuosi tinkamai reprezentuoti savo šalį ne tik žaidimu, bet ir manieromis, elgsena, kalba ir t. t. Drąsiai visiems pareiškiu, iš kur esu, o nežinantiems, kur ta Lietuva yra, nepatingiu nupasakoti mūsų geografinės padėties ir dar baksteliu pirštu į gaublį informacijai užtvirtinti. 

Ką patartum tiems žmonėms, kurie dar nėra savęs atradę?  

Aš esu ganėtinai tikra, kad kiekvienas iš mūsų sukurtas tam tikrai veiklai, kurioje gali nepriekaištingai atsiskleisti. Tiesiog dauguma žmonių gal yra dar neatradę savęs, tad labai linkėčiau niekada nesustoti ieškoti. Jeigu nepatinka veikla, nebijoti jos mesti, nes tikrai yra kažkas, kas prikelia širdį. Tam tikroje veikloje žmogus atsiskleidžia kitomis spalvomis. Kai kurie gal bijo ieškoti, nes bandymai dažnai asocijuojasi su nesėkmėmis. Jie lieka komforto zonoje, manydami, kad „pakankamai gerai sekasi, tai pabūsiu dar čia“. Kita priežastis – kartais žmonės bijo, kad jie nėra pakankamai geri tam dalykui, kuris jiems patinka. Galbūt aš irgi būčiau metusi tinklinį, nes tikrai nesijaučiu tam sukurta. Mano kūno proporcijos netiko, nebuvau labai ištverminga ir visa širdimi atsidavusi sportui, todėl atrodė, kad gal man nereikėtų ten būti. Bet jei labai patinka tai, ką darai, visos aplinkybės pradeda taikytis prie tavo norų. Štai pradėjus sportuoti mano kūnas tarsi sureagavo į didelį norą žaisti tinklinį ir per porą metų aš ūgtelėjau daugiau kaip 20 centimetrų. Todėl esu įsitikinusi, kad reikia nebijoti ir ieškoti tos veiklos, kuri bus tikrai TAI.  

Gal norėtum ko nors palinkėti skaitytojams? 

Labiausiai palinkėčiau drąsos, nebijoti mesti tam tikrų dalykų, nebijoti atrasti. Labai rekomenduočiau drąsiai žengti iš savo komforto zonos, nes joje nieko džiaugsmingo ir nieko įdomaus nevyksta. Net jei tuo metu atrodo, kad ji puikiai tenkina, už jos ribų yra kur kas įdomesnių ir didesnių dalykų. Kad ir kaip banaliai skambėtų, labai linkėčiau kiekvieną dieną atsikėlus stotis ir eiti kovoti dėl savo svajonių. Jos pačios niekada pas tave neateis.

 

Interviu su Urte buvo publikuotas portale 15min.lt