Kas tai? Tai takas, įrengtas Botanikos sode netoli Informacinio centro. Juo reikia eiti basomis, kad geriausiai pajaustumėme skirtingą žemės dangą. Gal būt ne visi turime galimybę pavaikščioti akmenuotu taku arba pušyne, kur pilna kankorėžių, arba pamiršome švaraus smėlio sukeliamus potyrius. Taigi, turime gerą progą sutelkti savo atidumą, atsargumą, įvertinti savo jautrumą ir, pagaliau, iš labai arti, per savo kojų padus, pajausti tiesioginį ryšį su gamta, kurios dalimi mes esame, bet kartais, deja, apie tai pamirštame.
Taigi, nusiauname batukus ir pradedame eksperimentą.
Pirmiausia teritorijoje, kur vingiuoja takas, mus pasitinka pusmetrinė kliūtis: žaismingai nuo šlaito čiurlenantis pratakas, labai primenantis upeliuką. Juo teka vanduo iš tvenkinio. Iš čia gerai matyti visi šio tako ruožai – po kelis metrus įrengta įvairi tako danga. Dabar – strykt, ir jau esame kitoje pratako pusėje. Pirmą ruožą sudaro stamboki, bet lygiu, glotniu paviršiumi suguldyti akmenys. Skiriasi jų spalvos, formos ir raštai. Savaime suprantama, nors paviršius regisi lygus, jis kiekvieno akmens yra skirtingas. Ir nežiūrėdamas į juos, jauti tai. Karštą dieną akmenys bus šilti, bet vėsesni, negu oras, o eilinę dieną jausime vėsą. Stebėtis tuo nereikėtų, nes saulės spinduliai tarsi praslysta jų paviršiumi, be to, iš šalia esančio šlaito srovena maži šaltinėliai... Mūsų pėdos išsilenkia, tarsi apgaubia kiekvieną akmenį. Taigi, ir kojų pirštai, ir kulnai, ir pėdos vidurinė dalis turi galimybę pajausti ir mūsų smegenims perduoti tuos potyrius. Tada mes jau pasidarome išvadas, kiekvienas savo. O akys? Jos visada gali patikrinti tai, ką jautėme.
Pasižiūrime ir žengiame į antrą – pušų kankorėžių ruožą. Vaje, kas dabar bus? Jeigu žengdami akmenimis jautėme tvirtą pagrindą po kojomis, tai dabar jo nėra. Kojos kraiposi į visas puses. Pėdų oda tai susitraukia, tai atsipalaiduoja – šitaip badosi tie kankorėžiai, tiksliau jų dalys – sumedėję sėkliniai dengiamieji žvynai. Oi! Reikia išlaikyti pusiausvyrą – čia jau mūsų visas kūnas turi pasistengti. Žinoma, ir patirtis padės: juk vieniems tai juokas bus, o kitiems – išbandymas kaip nenugriūti. Nors kankorėžiai ir badosi, bet žaizdų nebus, nes tie žvynai nėra smailūs. Gal tiksliau būtų pasakyti, jog jie labai spaudžia. Kadangi eidami kankorėžiais, mes juos judiname, tai kiekvieną kartą pajaučiame tą spaudimą vis kitoje pėdos vietoje... Pagaliau! Įveikėme!
Dabar labai ramus ruožas – paprasčiausias smėlis. Kai jis drėgnesnis, tai ir kietesnis. Kai gerai išdžiūvęs, tai į jį klimpstame labiau – visai kaip pajūryje saulėtą karštą dieną. Bet kaip gera! Taip švelniai glosto pėdas, kad jos baigia pamiršti kankorėžių „kandžiojimąsi“.
Prieiname ketvirtą ruožą – žvyro dangoje sustatyti ritiniai – medžio kamieno dalys. Dabar reikia ne tik užlipti, bet ir peržengti nuo vieno ant kito, mat, tarp jų yra tarpai. Ir pusiausvyrą išlaikyti būtina, kad nenukristumėme – būtinas dėmesingumas. O pėdos pajaučia medieną. Na, kaip jūs įvertinsite šį pojūtį? Nelygumas, nedidelis šiurkštumas, bet nešaltas paviršius. Beje, verta apsižvalgyti aplinkui, gal net atsigręžti ir pažiūrėti, ar jau įveikėme pusę tako. Taip, esame pusiaukelėje. Iš viso bus keturi žingsniai ore aukštyn, tiek pat žemyn – ir dedame koją jau ant pirmo iš trijų paguldytų ritinių. Mūsų pėdos dabar pajaus išgaubtą paviršių visai taip pat, kaip jautė atsistojus ant išgaubto akmens.
Trys žingsneliai ir einame nuožulniu taku, kuris padengtas plonais mediniais ritiniais, suguldytais šalia vienas kito. Tai – penktasis tako ruožas. Suaugusiam jis nesudėtingas, nes pėdą statysime ant dviejų ritinių (dažniausiai), o mažesnėms kojytėms gali būti ir sunkiau, nors įveikiama.
Kad vėl nereikėtų grįžti prie akmeninio ruožo norint palyginti potyrius, už šio, iš ritinių padarytojo, matome kitą akmenų ruožą, jau šeštąjį. Taigi, pėdos greitai atlieka savo darbą, o akys mato visai kitokius akmenų raštus. Jie ne tik čia nepasikartoja, bet ir su ano ruožo akmenimis taip pat – kiekvienas jų yra unikalus ir forma, ir spalva, ir raštais. Galima kiekvieną fotografuoti ir pasidaryti gražių atvirukų.
Štai ir viskas! Pasiekėme paprasčiausią gruntinį taką. Iš šios vietos gerai matyti visa Basakojų tako teritorija, tad verta pasižvalgyti. Čia pat, dešinėje, girdėti pravažiuojančios mašinos, lekiančios į Naująją Vilnią ar iš jos; vakarinėje pusėje Informacinis centras ir kiti statiniai; pietinėje pusėje puikus šlaitas, su prataku, kuriuo teka tvenkinio vanduo, kelios mažų šaltinių srovės, pavieniai medžiai. Rytinėje pusėje – sodo kaimynų sodyba. O viduryje žaliuoja veja. Dabar grįžtame prie savo batų, apsiauname ir džiaugiamės atliktu tyrimu. Jei žygiavome keliese, bus labai gera pasidalyti „karštais“ įspūdžiais keliaujant toliau po Botanikos sodą.
Tiesa, o kas sakė, kad tuo taku negalima eiti apsiavus? Kaip kitaip palyginsime potyrius einant basomis ir su avalyne? Pirmyn!
Visiems sėkmės ir gerų įspūdžių!
Gintarėlė Jurkevičienė,
2016-04-12
