Dr. Silva Žilinskaitė
Straipsnis spausdintas žurnale „Sodo spalvos“, 2019 m. Nr. 11., II-a straipsnio dalis - 2019 m. Nr. 12.
I DALIS
Vilniaus universiteto Botanikos sodas įkurtas 1781 metais: pirmieji žingsniai – Medicinos kolegijos kiemelyje (dab. Pilies g. 22) (1781–1799-ieji) ir suklestėjimas Sereikiškėse (1799–1842-ieji), po beveik 77 metų pertraukos, nuo 1919-ųjų – Vingyje, o nuo 1974-ųjų ir Kairėnuose. Taigi sodo jubiliejus šiais metais dvigubas – solidus 100-metis Vingyje ir 45-metis Kairėnuose.
Botanikos sodas – tai vieta, kur augalai ir žmonės labai glaudžiai susiję, bet, deja, neapsaugoti nuo išorinio pasaulio įvykių. Situacija Vingyje keletą kartų keitėsi kardinaliai, šimtmetis buvo labai sudėtingas, iškilo grėsmė ir sodui, ir jo kūrėjų gyvenimui. Tačiau net ir po dramatiškiausių istorinių lūžių, negandoms praėjus, jis atsikurdavo ir suklestėdavo. Pasižvalgykime po tą šimtmetį.
Stepono Batoro universiteto Botanikos sodas (1919–1939 metai)
1919 metų pradžioje kartu su Stepono Batoro universiteto (SBU) atkūrimo planais buvo svarstomas ir botanikos sodo klausimas. Jo senoji teritorija Sereikiškėse universitetui grąžinta.
„Ji buvusi tokios būklės, kad negalima buvo ir pagalvoti apie botanikos sodo atkūrimą šioje vietoje. Reikėjo ieškoti naujos vietos, tinkamos botanikos sodui įkurti, ir didelės teritorijos, galvojant apie botanikos sodo perspektyvas ir plėtrą. Prof. Piotras Višnievskis atkreipė dėmesį į Vingio palivarką. Tinkamiausia vieta – 2 ha teritorija, atskirta nuo Neries upės aukšta mūro tvora. Sodas taip pat turėjo galimybę plėstis greta esančios teritorijos sąskaita.“*
1 nuotr.: VU pastatų Zakrete (Vingyje) planai 1928 m.. VUB RS, F-97-BU-33/1-5;
2 nuotr.: Šiltnamio komplekso namelis, išlikęs iki mūsų dienų. S. Žilinskaitės nuotr., 2005 m.;
3 nuotr. Baseinėliai, išlikę iki mūsų dienų. S. Žilinskaitės nuotr., 2013 m.
Botanikos sodas įsikūrė, kaip dabar sakytume, Vingio dvaro sodyboje, teritorijoje, kur nuo XVI amžiaus stovėjo dvaras. Jau neliko jėzuitų akademijos laikais statytų didingų rūmų, kurių likučiai nugriauti apie 1870 metus, bet žemė buvo pilna nuolaužų. Keletas ten stovėjusių mūrinių pastatų statyti XIX amžiaus pirmojoje pusėje, mediniai – XIX amžiaus pabaigoje ar XX amžiaus pradžioje. Sodui priklausančiame mediniame name (vadintame vila) gyveno jo direktorius, buvo įrengta laboratorija, kambarys sėkloms tvarkyti, nedidelis muziejus ir bibliotekėlė. Mūriniame vieno aukšto pastate įsikūrė sodo kanceliarija, įrengti inspektoriaus ir kitų darbuotojų butai. Teritorijoje stovėjo arklidės, vežiminė ir dar keletas ūkinių pastatų. Sodas laikė keletą arklių, naudotų ne tik ūkio darbams, bet ir susisiekti su miestu.
Botanikos sodas buvo dviejų katedrų – Bendrosios botanikos bei Augalų sistematikos ir geografijos – „kūdikis“. Šių katedrų darbuotojai, be tiesioginių savo pareigų, užėmė ir įvairias atsakingas pareigas botanikos sode. Šį sodą kūrė prof. Piotras Višnievskis (Piotr Wiśniewski), prof. Jozefas Tšebinskis (Jozef Trzebinski), prof. Francišekas Ksaveras Skupenskis (Franciszek Xawery Skupenski), Konstantinas Prošinskis (Konstantin Proszyński), Andžejus Michalskis (Andrzej Michalski), Jakūbas Movšovičius (Jakub Mowczowicz) ir kt. Tik čia dirbo inspektorius, vyresnysis sodininkas, sodininkai, praktikantai ir pagalbiniai darbuotojai (vežikas, sargai, darbininkai).
Sodo misija, prof. J. Tšebinskio nuomone, buvo sukaupti kuo daugiau Vilniaus ir Naugarduko regionams svarbių ir būdingų augalų, atvirame grunte ir šiltnamiuose auginti kitų egzotinių kraštų augalus, reikalingus botanikos studijoms ir moksliniams tyrimams. Tokį pasirinkimą lėmė galimybė už gana kuklias lėšas, kurios skirtos sodui, sukaupti ir eksponuoti įdomias kolekcijas. Buvo numatyta kaupti specializuotas kolekcijas, kaip ir kituose Lenkijos botanikos soduose: bendrosios sistematikos, vietinės floros, smėlynų augalų, žemės ūkio augalų, augalų ekologijos, alpinariumo, aukštapelkės, arboretumo, vandens ir pelkių augalų.
Sodo kūrimo darbai prasidėjo 1920 metų pavasarį: įrengti keli sklypai, kuriuose pasodinta krūmų, vandens ir pelkių augalų, pasėta sėklų, gautų iš Varšuvos. Darbų plėtrai trukdė lėšų stygius, o kartais ir nepalankios gamtos sąlygos.
„Kiekvienais metais veik visuomet botanikos sodui pasidaro didelis pavojus. Ypač smarkiai nukentėjo botanikos sodas 1931 m. per didelį potvynį, kuomet sode žuvo šimtai retų ir brangių augalų [...]. Po potvynio, kuomet vanduo nubėgo, sunku buvo ir pažinti botanikos sodą, kuriame medžių ir krūmų viršūnės, laimingai neapsemtos vandens, buvo apklotos žalesa, smėliu ir purvu.“
Teko daug pasidarbuoti likviduojant žalą. Nukastas smėlis buvo panaudotas keliams tiesti. Nuo 1926 metų kolekcijose buvo nuo 1575 iki 2500 vardų augalų, o daugiausia jų surinkta 1936–1937 m. – 2800. Arboretume augo apie 180 vardų medžiai ir krūmai, bet sode vyravo atviro grunto žoliniai augalai – per 2 000 vardų. Pastačius naujus šiltnamius, 1929–1930 metais auginti 200 vardų augalai, o 1935–1936 metais – 325. Sodas mainams siūlė egzotinių augalų sėklų. Pavyzdžiui, 1932 metų kataloge minimos Alonsoa warszewiczii, kilusio iš Peru ir pavadinto jį atradusio Jozefo Varševičiaus (Józef Warszewicz) vardu, sėklos. Šis botanikas dirbo Jozefo Strumilos (Józef Strumiłło) sode Vilniuje, VU Botanikos sode, bet bėgdamas nuo 1831 metų sukilimo represijų išvyko į užsienį, o vėliau dalyvavo daugelyje ekspedicijų Pietų Amerikoje, rinko ir pargabeno į Europą gausybę naujų augalų, daugiausia orchidėjų. Negalėdamas grįžti į Lietuvą, apsistojo Lenkijoje, dirbo Krokuvos universiteto Botanikos sode. Nutikdavo ir kurioziškų situacijų.
„Kartą, kai tėvas dviem dienom išvyko, aš sugalvojau padaryti jam staigmeną. Jau buvo gegužė. Piktžolės – seniai neravėtos – klestėjo lysvėse. Takeliai geltonavo nuo žydinčių pienių. Nusprendžiau padaryti tvarką. Kauptuku išvaliau takelius nuo žydinčių augalų, skrupulingai išroviau piktžoles iš lysvės. Kai tėvas grįžo ir pamatė mano nuveiktus darbus, pasakė su pasipiktinimu ir liūdesiu: „Ką tu, Anusia, padarei? Tos pienės sulaukė savo gražiausio laiko metuose, taip pat ir kitos piktžolės.“ Pasirodo, lysvės po tėvo kabineto langu buvo specialus piktžolynas. Visiems augalams ten buvo duota laisvė.“
Anos Tšebinskos (Ana Trzebińska), J. Tšebinskio dukters, prisiminimai.
Taigi 1919 metais startavęs tuščioje vietoje, botanikos sodas iki 1939-ųjų sutvirtėjo ir, kad ir labai sunkiomis sąlygomis, vykdė visas universitetų sodams būdingas funkcijas: sukaupta apie 2800 vardų augalų kolekcija, jie eksponuojami specializuotuose skyriuose, pastatyti šiltnamiai, kuriuose buvo apie 300 vardų augalų; leistas sėklų mainų katalogas, keistasi jomis su kitų šalių botanikos sodais. Sode surinkta medžiaga naudota moksliniams tyrimams, kolekcijose buvo atliekami stebėjimai. Kolekcijomis pasinaudojo apie 2000 biologijos ir žemės ūkio specialybių studentų. Sodas buvo lankomas, dažniausiai į jį atvykdavo moksleivių.
Iki mūsų dienų išliko šiltnamiai, keli baseinėliai, patalpose augalų motyvais dekoruota koklinė krosnis, K. Prošinskio spinta. Medžių išliko nedaug, o šiltnamyje ir lauke vešėjusiais augalais galima pasigrožėti nebent vartant K. Prošinskio piešinius, saugomus VU Herbariume.
1-2 nuotr. K. Prošinskio piešiniai, saugomi VU Herbariume. S. Žilinskaitės nuotraukos, 2008 m.
3 nuotr.: Krosnies kokliai. Krosnys išlikusios iki mūsų dienų, stovi buv. dvaro oficinoje, kur SBU laikais buvo sodo patalpos ir darbuotojų butai. S. Žilinskaitės nuotr., 2010 m.
Didžiosios permainos (1939–1941 m.)
Lietuvai atgavus Vilnių ir Vilniaus kraštą, VU atiteko net trys sodai: Kaune, Aukštutinėje Fredoje, įsikūręs VDU botanikos sodas, SBU įkurtas botanikos sodas Vingyje ir Farmakognostinis (Vaistinių augalų) sodas, kuris perduotas VU Medicinos fakultetui 1940 metų pradžioje. Buvęs VDU botanikos sodas 1941-ųjų gegužę perduotas Mokslų akademijai. Jau netrukus (1940 metų sausį) Vingyje iškilo šiltnamių šildymo problema.
„Perimtas botanikos sodas turįs du šiltnamius su apie 1261 augalais / gėlėmis / vazonėliuose... reikia nuolat apkūrenti šiltnamius, kad palaikyti reikiamą šilumos temperatūrą. Kuro atsargos nerasta. Jau yra reikalinga degamosios medžiagos – anglių ar ko kito tuoj ir nevėliau š. m. vasario mėn. 1 d. pirkti.“
Botanikos sode. A. Michalskio nuotr. A. Michalskio sūnaus dovanota nuotrauka, kurią atsiuntė Bydgoszcz botanikos sodo Lenkijoje direktorė Barbara Wilbrant, 2016 m.
Kai SBU įkurtas sodas Vingyje 1939 metais perėjo VU, įvyko didelė darbuotojų kaita. K. Skupenskis, prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, buvo mobilizuotas, nes turėjo karinį laipsnį. A. Michalskio prašymas priimti į darbą VU nebuvo patenkintas, prof. P. Višnievskis nesikreipė pats. Iš SBU botanikos sodo darbuotojų be didesnių problemų įdarbinti tik sodininkai, arklininkas, kūrikai. Kol į Vilnių persikraustė botanikai iš Kauno, kabinetus ir botanikos sodą prižiūrėjo J. Movšovičius. Vėliau sodu rūpinosi jau iš Kauno persikėlę botanikai, prof. Antanas Minkevičius nuo 1940 metų rudens ėjo ir vedėjo pareigas. Deja, iki galo sutvarkyti visus reikalus sutrukdė greitai prasidėjęs karas.
Karas (1941–1944 metai)
Štai toks karo laikų gyvenimas Augalų anatomijos ir fiziologijos katedroje:
„1942.09.28. „Rutos“ kooperatyvo gerb. p. Direktoriui. Šiuomi prašoma leisti nusipirkti 1942/43 m. keturis pakius degtukų.;
1942.10.28. Tiekimo ir Paskirstymo Įstaigos Maisto ir prekių skyriui. Prašau leisti... pirkti 10 kg ruginių, smulkiai maltų miltų. Miltai reikalingi klijaus pagaminimui užklijuoti 31 langui.;
1943.01.29. Lietuvos valstybinės leidyklos p. Direktoriui. Šiuomi prašau leisti pirkti... 5 storus sąsiuvinius, 20 plonų sąsiuvinių, 2 paprastus pieštukus, 5 lapus kalkinio popieriaus.;
1943.02.10... katedrai gaudavome tik 3 malkų normas, kurių vos užtenka palaikyti temperatūrai auditorijose ir pratybų kambaryje su vienu kambariu personalui.;
1943.02.11. V. M. S. Maisto ir prekių paskirstymo skyriaus II apylinkės p. Vedėjui. ... žemiau išvardinti reikmenys tikrai yra reikalingi: 1 pora kaliošų; 1 pora kojinių; 2 špulelės siūlų (baltų ir juodų); 1 kaklaraištis.
1941–1943 metais botanikos sodas Vingyje beveik nenukentėjo, augalų priežiūros darbai buvo vykdomi. Padienių darbininkų tabelyje už darbo laiką nuo 1942 metų spalio 15-os iki 31 dienos pažymima, kad sumokėta už tokius darbus: svogūnų nuėmimas, rūgštynių, maubrecijų ir jurginų paruošimas žiemojimui, lapų grėbstymas ir kt.
1945 metų liepos 6 dieną išduotame pažymėjime rašoma: Šiuomi pažymima, kad Boleslovas Korkuc... sunkiais karo metais, kada trūko Botanikos sode personalo, savarankiškai palaikė sode ir šiltnamiuose tvarką ir jo rūpestingumo dėka liko išsaugotos svarbiausios augalų kolekcijos.“
1944-08-22 GX-815-4; vokiečių iš lėktuvo daryta nuotrauka 1944 m. vasarą. 2016 m. šią nuotrauką botanikos sodui perdavė Marius Skerinškis iš Kultūros paveldo centro.
1941–1943 metais vokiečiai buvo įsirengę lysves, kur augino daržoves karo ligoninei. Labiausiai sodas nukentėjo per paskutinius mūšius dėl Vilniaus 1944 metų liepą, kai jie Vingio parko rajone forsavo Nerį ir veržėsi Kauno link.
„Frišmanas: Ties senuoju vienuolynu [BS teritorija] generolas aptiko brastą, per kurią turėjo persikelti visi kareiviai... Nuo miško iki upės apie 100 m teko eiti plynu lauku. Priešingoje upės pusėje, kiek toliau į dešinę, stūksojo aukštas kalnas [Karoliniškių atodanga], nuo jo apšaudymui atsivėrė visa brasta. Mūsų šturmo grupė, vadovaujama generolo, turėjo pirma perbristi vandenį ir išvalyti kelią... Palei vienuolyno sieną mes stūmėmės žemyn kranto link. Trumpas atokvėpis, keletas greitų žingsnių – ir mes jau vandenyje, pradėję žygį į nežinią... Nors srovė nešė, bet aš grūmiausi ir... man pavyko... Kalbėdamiesi tyliai stebėjomės, kad nematyti rusų, kai staiga nuo aukštojo kalno virš Neries pakilo pirmoji signalinė raketa. Sustingę lyg statulos pažvelgėme žemyn. Ten visiškai padrikai plūsdami iš miško bičiuliai pėstininkai puolė į upę: gelbėkitės, kas gali... Sutratėjo kulkosvaidžių ugnis, griaudėjo minosvaidžiai... Iš upės pusės skardėjo sužeistųjų ir skęstančiųjų bičiulių riksmai, upės srovės nunešamųjų pagalbos šūksniai. Nepaisant visko būrys po būrio brido į vandenį, nes tik per jį ėjo kelias atgal pas saviškius... žygiavome tylėdami...“
|
J. Movšovičius. Lenkijos botanikų dovana 2003 m. |
Mūšių metu vienas sviedinys pataikė į šiltnamius ir vieną iš jų visiškai sunaikino, nukentėjo ir kitos kolekcijos. Sviedinių skeveldros pažeidė daugelio medžių kamienus, buvo ištryptos žolynų lysvės, dalis augalų išvogta. Ir dar kai kas nutiko Vingyje: J. Movšovičius karo metais pateko į getą. Ten dėstė matematiką ir gamtos mokslą nelegalioje mokykloje, jam pavyko surengti dvi vaikų išvykas į Vingio parką, kur išblyškę, sulysę mažyliai džiaugėsi pirmą kartą išvydę žolę, gėles, medžius. Aptvertoje geto teritorijoje teaugo vienas medis... Ta vieta vadinta parku. Visi 13 Movšovičių šeimos nariai suimti ir išvežti į Panerius, Jakubo tuo metu nebuvo namuose. Vėliau jam pavyko pabėgti. Dešimt mėnesių slapstėsi pas studijų draugus ir universiteto kolegas, rizikuodamas ir savo, ir jį slėpusių žmonių gyvybėmis. Po 10 mėnesių klajonių per butus jis nutarė slėptis sodo oranžerijoje. Ketureilio „Rausia kapą Jokubėlis, / Dreba rankoj kastuvėlis, / O kita prilaiko kotą, / Kad gėlės nesužalotų“ atsiradimo istorija tokia: vokiečiai J. Movšovičių (nuotr.) sučiupo ir liepė pačiam išsikasti duobę... Kol kasė, priartėjo Raudonosios armijos būrys... Duobė apsaugojo nuo kulkų. Vėliau karo metų žala įvertinta 50 000 rublių. |
[...] dalis šiltnamio pastato, stogas ir šiltnamio įrengimai sunaikinti – nuostoliai apie ... rb 30 000; Dalis inventoriaus vokiečių okupacinių valdžios organų rekvizuota ... rb 15 000; Vokiečių išvežta labai geram stovy brička ... rb 8 000; Okupacijos metu vokiečiai dažnai imdavo įvairius šiltnaminius ir dekor. augalus ... rb 4 000; Dalis botanikos sodo buvo užimta daržovėms, kaip pomidorai, salotos ir kt. sodinti pašalinus prieš tai daug vertingų įvairių augalų rūšių ... rb 3 000“.
LMA Vrublevskių bibliotekos rankraščių skyriuje Prušinskio fonde saugomo rankraščio – SBU botanikos sodo augalų sąrašo (1932 m.) - 2R ir 17v lapai.
Sodas, nors ir nukentėjo, liko. Visai nepasisekė vaistinių augalų sodui:
„Jis buvo nuganytas arkliais, kuriuos po apsupimo 1944 m. liepos mėn. vokiečiai iššaudė (apie 50 arklių). Jų puvimo kvapas, papūtus vakarų vėjams, buvo jaučiamas visame Vilniuje. Sode kiek vėliau vėl atsirado arklių, su ožkomis į Vilnių atvykę karo pabėgėliai galutinai sunaikino šį kampelį, net tvoras sudegino.“
J. Movšovičius, vokiečiams pasitraukus, grįžo dirbti, buvo paskirtas sodo vedėju ir ėmėsi pirmųjų darbų.
„Prorektoriui ūkio reikalams. 1944.XI.28. Sąryšy su botanikos soda organizacija prašau išskirti sodui 120 metrų ilgio lentų ir atitinkamą kiekį vinių (5 kg) paruošimui dėžučių šiltnamių mediniams augalams, kurie nuo karo pradžios (1939–1944) iki šiol nebuvo persodinti.“
„Viln. Valstyb. Univ. Rektoriui. Pareiškimas. 1944.XII.11. Liepos mėn. kovų metu artilerijos sviediniai pataikė į šiltnamį ir jį sunaikino. Išlikę augalai buvo pernešti į laisvą patalpą, kurioje jie iki paskutiniųjų laikų buvo laikomi. Š. m. lapkričio mėn. gale kariškosios skalbyklos, esančios daržo rajone, viršininkas įsakė tučtuojau ištuštinti augalų užimamą kambarį. Augalai buvo pernešti į daržininkų virtuvę. Būtų pageidautina, kad šie augalai būtų atgal perkelti į anksčiau jais užimamą kambarį, kadangi dūmai, išimtina ankštuma ir šviesos stoka galutinai baigs naikinti šių taip vertingų šiltnaminių augalų rinkinį, priklausantį VVU Botanikos Sodui. Turiu vilties, kad atatinkami organai tuomi susirūpins ir padės išlaikyti nors tai kas pasiliko, išleisdami ta kryptimi reikalingus patvarkymus.“
II DALIS
Atnaujintas alpinariumas, 2019 m. S.Žilinskaitės nuotr.
1919-aisiais duris atvėrė botanikos sodas Vingyje. Šiais metais minime solidų jubiliejų – jo šimtmetį. Praeitame numeryje apžvelgėme įkūrimo istoriją, tarpukario laikotarpį ir sunkius karo metus. Tęsiame kelionę laiku nuo pokario iki šių dienų.
Šiltnamių „bokštas", 1964-1966 m. A. Levicko nuotr. A.Levicko fotoarchyvas, VU GMF, Zoologijos katedra, 2009 m.
Pirmasis pokario dešimtmetis (1944–1954)
Dauguma buvusių SBU darbuotojų po karo išvyko į Lenkiją. 1945 metais Lodzėje apsigyveno ir ten aktyviai aukštosiose mokyklose dirbo K. Skupenskis ir J. Movšovičius. A. Michalskis 1945 metais persikėlė į Bydgoščį, kur 1946-aisiais įkūrė mokslinį-didaktinį miesto sodą ir ten dirbo iki 1971-ųjų. Išvykus J. Movšovičiui, sodo vedėjo pareigas ėjo botanikos katedrų darbuotojai: prof. Antanas Minkevičius (1945–1949), vyr. dėstytojas Petras Bluzmanas (1949–1951), asistentas Pranas Pūkelis (1951–1954).
Po karo gyvenimas gerėjo ne taip greitai, kaip norėjosi: Nežiūrint to, kad jau dveji metai praėjo nuo karo pabaigos, Žemesniųjų ir Aukštesniųjų Augalų Sistematikos katedros vis dar priverstos dirbti labai nepakenčiamose sąlygose: patalpos be antrinių langų, kiauru stogu ir nesutvarkytomis krosnimis. Žiemos metu ne tik neįmanomas joks mokslinis darbas personalui, bet ir studentai priversti sėdėti auditorijose ir laboratorijose su apsiaustais ir pirštinėmis, o praktikos darbų metu nuolat kovoti su darbą trukdančiu mikroskopų stiklų rasojimu dėl žemos temperatūros.
Iš 1945 metų sausio 1 dieną atliktos universiteto viso turto inventorizacijos matyti, kad botanikos sode yra: kirvis – 1, laistytuvai (sulūžę) – 3, kastuvai – 4, grėbliai (sugedę) – 2, purentuvas (spyruoklinis) – 1, plūgas (apnaikintas) – 1, akėčios – 2, purkštuvas (rankinis) – 1, pjūklas – 1. Visus šiuos daiktus Botanikos sodas yra įsigijęs prieš 1939 m. rugpjūčio mėn. lenkiška valiuta.
Reikėjo pačių būtiniausių dalykų: rašalo, pieštukų, popieriaus, sodininkystės įrankių, knygų, spintų sėkloms, stalų, kėdžių ir kt. Buvo reikalingos sėklos, sėklų mainų katalogai, šiltnamio augalai, konspektai apie sodo tvarkymą, planavimą, administravimą, statutą. 1946 metais pradėti sodo atkūrimo darbai, į kuriuos įtraukti Gamtos mokslų šakuteto (toliau – GMF) studentai.
Prof. A. Minkevičius 1947 metais rašė: Perėmęs Sodą, radau jį beveik visai panaikintą. Karo veiksmų pasėkoj šiltnamiai buvo visiškai sudaužyti ir beveik visi šiltnaminiai augalai žuvę; lauko augalai taip pat iš dalies buvo sunaikinti, o likusiųjų etiketės išmėtytos arba sumaišytos, pats sodas ir jo keliukai piktžolėmis užaugę. Teko pradėti atkūrimo darbą; tarnautojų gi tam reikalui nebuvo. Paskyriau vieną katedros laborantą, kuriam teko ir dabar tenka eiti ir sodininko, ir sargo, ir darbininko pareigas <...>, pritraukiau į talkų darbus studentus bei įvairių katedrų laborantus <...> buvo aptvarkytas sistematinis skyrius, sutvarkyti pagrindiniai keliukai, apnaikintos piktžolės, iš naujo apibūdinti augalai, kurių buvo nuimtos etiketės...
Botanikos sodas turėjo: 1) aprūpinti Gamtos, Miškų fakultetų ir Medicinos fakulteto farmacijos skyriaus studentų paskaitas ir praktinius užsiėmimus mokomąja medžiaga; 2) vykdyti mokslo-tiriamąjį darbą; 3) pritraukti lankytojus, ypač moksleivius, supažindinti juos su svarbiausiais vietinės, visasąjunginės ir užsienio floros atstovais, o taip pat su augalais, turinčiais praktinę reikšmę.
Pamažu sodas „stojosi ant kojų“. Nuolatinius tvarkymo rūpesčius atspindi kad ir užsakymo lapeliai, rašyti prorektoriui administracijos ir ūkio reikalams, kur prašoma: 1951.11.05 parėdymo, kad būtų įvestas telefonas į Botanikos Sodo patalpas ir parėdymo užpirkimui 12 tonų durpių, kurios reikalingos Botanikos Sodo žemės pagerinimui, kadangi mėšlo gauti nėra galimybių; 1951.11.15 parėdymo sustiklinti 4 langus Botanikos Sodo laboratorijoje; 1951.12.19 duoti parėdymą stalių dirbtuvei, kad padarytų Botanikos sodui kastuvų kotų 15 št. ir grėbliams metaliniams 15 št.; 1952.01.07 parėdymo, kad universiteto stalių dirbtuvėse būtų pagaminta Botanikos sodui medinių vazonų 100 št. pagal šias išmieras...
Iki sunaikinimo 1944 metais sode buvo Šiltnamio augalų (2 oranžerijos) skyrius, dendrariumas, Sistematikos skyrius, Vaistinių augalų skyrius, Žemės ūkio ir techninių augalų skyrius, Biologinis skyrius, alpinetumas, gėlynų. Pamažu sodas atsigavo: 1947 metais auginama apie 300 augalų rūšių, 1950-aisiais įsteigti nauji kultūrinių ir technikinių augalų, vaistingųjų augalų ir augalų geografijos skyriai, atremontuoti šiltnamiai, 1951 metais pertvarkyti sistematikos, biologijos skyriai ir dendrariumas.
|
Darbai sode, 1947-1950 m. Nuotrauką dovanojo P. Narvilas, tuo metu dirbęs ten dendrologu. |
 |
Po Visasąjunginės Lenino žemės ūkio akademijos sesijos (1948.07.31–1948.08.07) T. D. Lysenkos (Trofim Denisovich Lysenko, 1898–1976) ir I. V. Mičiurino (Ivan Vladimirovich Michurin, 1855–1935) mokslų banga atsirito ir į Lietuvą.
Nutarimų šviesoje buvo apsvarstytas katedrų darbas. Rasta: 1) kad katedrose <...> nėra nė vieno didžiųjų gamtininkų paveikslo; 2) dėstyme... nevisai atsipalaiduota nuo mendelizmo morganizmo pseudomokslo; 3) katedrų kai kurie bendradarbiai nepakankamai susipažinę su Mičiurino-Viljamso-Lisenko mokslu...
Tiems trūkumams pašalinti fakultetas ėmėsi šių priemonių: 1. Bendrosios biologijos katedra panaikinta, o jos vietoje įsteigta Darvinizmo ir genetikos katedra. 2. Apvalytos katedrų bibliotekos nuo morganistinės, mendelistinės literatūros rusų, lietuvių ir užsienio kalbomis. 3. Peržiūrėtos ir apvalytos nuo morganizmo ir vaismanizmo elementų biologinių disciplinų programos... 5. Peržiūrėti ir ištaisyti mokslo tiriamųjų darbų planai, priimant dėmesin LTSR liaudies ūkio poreikius... Pertvarkyta botanikos sodo struktūra, įsteigiant naujus skyrius: mičiurininį vaismedžių skyrių, vaistingųjų augalų skyrių, pašarinių augalų skyrių ir žemės ūkio kultūros skyrių. Pradėta vykdyti bandymai, aklimatizuojant pietinių Tarybų Sąjungos rajonų augalus bei įvedant naujas augalų rūšis. 6. Įtraukti biologinių mokslų profesoriai ir dėstytojai daryti pranešimus apie priešakinį-mičiurininį mokslą kolektyviniuose ūkiuose, mokyklose, įmonėse. 7. Fakulteto biblioteka aprūpinta Lysenko, Mičiurino, Viljamso, Pavlovo veikalais ir mičiurininės biologijos vadovėliais. 8. 1949 m. 4 darbuotojai buvo išsiųsti į pasitobulinimo darvinizmo ir genetikos dėstymo kursus Maskvoje. 9. Sustiprintas studentų politinis idėjinis auklėjimas, kovojant su buržuazinės, nacionalistinės ideologijos liekanomis ir religiniais prietarais.
1951 metais konstatuota, kad sodas šiuo metu yra gera bazė mokslo tiriamajam darbui. Tame darbe dalyvauja visos botaninės katedros. Iš vykdomų darbų pažymėtini: sojos aklimatizacija, valgomosios viksvuolės auginimas Lietuvos TSR klimatinėse sąlygose, mikroelementų įtaka grūdinių ir techninių kultūrų derliui. Mokslo tiriamajame darbe taip pat dalyvauja botanikos ir darvinizmo ir genetikos studentų būreliai bei aukštesniųjų kursų studentai.
Suklestėjimas (1954–1974)
1964 metais buvo nustatytos sodo ribos, aptverta teritorija, papildomai skirta 2,5 ha žemės, taigi iš viso – 7,5 ha. 1965 metais pateikiama tokia trumpa informacija: plotas 7,5 ha, ekspozicijos – 5,5 ha, eksperimentinis plotas – 1 ha, oranžerijos – 0,5 ha, keliai ir kt. – 0,5 ha. Numatoma statyti naują oranžeriją. 1964-aisiais atsirado trys nauji šiltnamiai, o 1967-aisiais baigtas pats didžiausias statinys – oranžerijos priestatas.
1954 metų pradžioje Pranas Pūkelis atleistas „kaip dirbantis ne pagal specialybę“, nes buvo agronomas. Dirbti sode pasiūlyta ką tik biologo ir botaniko studijas universitete baigusiai Aldonai Sakalauskaitei (vėliau – Lučinskienei). 1954 metų sausio mėnesį gėlininke pradėjo dirbti Jevgenija Moroz. Ji 50 metų su dideliu atsidavimu rūpinosi sodo augalais. 1963 metais čia dirbo trys darbuotojai su aukštuoju išsilavinimu – asistentas ir du vyr. laborantai (katedrų etatai), pagalbiniai darbininkai – sodininkas, trys laborantai, preparatorius, kiemsargis, du kūrikai.
Sodo misijos buvo tokios: mokomoji – teikiama medžiaga studentų paskaitoms ir praktikos darbams; mokslo tiriamoji – atliekami įvairūs bandymai; mokslo populiarinimo – paskaitos ir žinių apie augalus sklaida, taip pat parama sodmenimis mokykloms, augalų mėgėjams ir kt.
Senoji liepų alėja (2015 m.), Jėzuitų laikus menanti tvora (2014 m.), S. Žilinskaitės nuotr.
1968 metais veikė Gėlininkystės (šiltnamiuose ir lauke auginamos gėlės), Daržininkystės, Dendrologijos, Vaistingųjų augalų, Sistematinis floros, Biologijos, Pomologijos ir Techninių-grūdinių kultūrų skyriai. 1959–1960 metais kolekcijose buvo apie 3 000 vardų augalų, 1965–1968-aisiais – apie 3 800, daugiausia 1972–1974-asiais – jau apie 4 600. Jie stebėti, vertintos dekoratyviosios savybės, tinkamiausi auginti Lietuvos sąlygoms rekomenduoti gamybai. Kolekcijų gausinimui labai svarbūs buvo sėklų mainai, ryšiai palaikyti su daugiau kaip 300 botanikos sodų, kasmet išsiųsta iki 3 000 paketų sėklų, 1972 metais – 5 800.
Keturių GMF katedrų darbuotojai ir jų vadovaujami studentai turėjo „interesų“ ir žemės sklypelių savo bandymams. Daugiausia tyrė žemės ūkio kultūras: linus, sojas, pupas, pupeles, bulves, žirnius, cukrinius runkelius ir kt. Darbų tematika buvo labai įvairi: sojų auginimo agrotechnika, mutagenų poveikis pupoms, žirniams ir lubinams, dekoratyvių sumedėjusių augalų, tinkamų želdinimui, paieška ir kt.
Augalai SBU statytame šiltnamyje ir pagrindinis „bokšto" gyventojas - bananas, (~1987 m.). A. Levicko nuotr. A.Levicko fotoarchyvas, VU GMF, Zoologijos katedra, 2009 m.
Per metus sodą aplankydavo vidutiniškai 7 000 žmonių. Jie ateidavo pavieniui, bet labai dažnai organizuotai – grupėmis, kurios norėdavo ir ekskursijos vadovo. 1958–1965 metais sodą aplankė 995 ekskursantų grupės. 1968-aisiais išleistas spalvotų atvirukų komplektas su tekstu, o 1972-aisiais – lankstukas rusų kalba. O kiek pavienių mėgėjų – gėlininkų ir sodininkų, apželdinimo specialistų kreipiasi į botanikos sodą! Kas patarimo, kas sėklų, kas daigų. Paskui jaučia pareigą padėkoti už gerą žodį, papasakoti, kaip sėklos sudygo. <...> Botanikos sodo darbuotojai skaitė paskaitas įvairiose respublikos vietose, propagavo introdukuotų augalų panaudojimo galimybes. Sodas aktyviai dalyvavo respublikinėse gėlių ir Visasąjunginėse Liaudies ūkio pasiekimų parodose. Už geros kokybės gėles, jų įvairovę Vilniaus V. Kapsuko universiteto botanikos sodas apdovanotas diplomais, o kolektyvo nariai medaliais, diplomais ir premijomis.
Vingio skyriaus planas, 2017 m. I. Raubaitės piešinys.
Metams bėgant sodui Vingio parke ėmė darytis ankšta. Pradėta dairytis naujo sklypo. 1974 metų gegužės 14 dieną LSSR Ministrų Tarybos potvarkiu botanikos sodui skirtas 148 ha dydžio sklypas Kairėnuose.
VU Botanikos sodo Vingio skyrius (nuo 1975-ųjų)
Sodas Vingyje 1975 metais tapo padaliniu, pavadinimas keletą kartų keitėsi, nuo 2011-ųjų – VU Botanikos sodo Vingio skyrius. Jam vadovavo Kristina Balnytė (1974–1992), dr. Romualdas Šimkūnas (1992–1994), dr. Evaldas Vylius Navys (1994–2002), Egidijus Kerbelis ir Regina Juodkaitė (2002–2006), o nuo 2006-ųjų – dr. R. Juodkaitė. Teritorija nesikeitė. Skyriaus plėtrą ir misiją papildė ir paveldosauginis aspektas. 1991 metais A. Astrauskas atliko pirmuosius archeologinius teritorijos tyrimus. 2001 metais šios vietovės istorinius šaltinius analizavo istorikė Sigita Gasperavičienė, o 2010-aisiais Vingio skyrius, arba Jėzuitų vienuolyno ir kitų statinių kompleksas (unikalus kodas 33873), paskelbtas regioninės reikšmės nekilnojama kultūros kompleksine vertybe, susiformavusia XVI–XX amžiaus pirmojoje pusėje ir įrašyta Kultūros vertybių registre. Kompleksas vertingas archeologinėmis, architektūrinėmis, istorinėmis, kraštovaizdžio ir želdynų savybėmis. Tai sudėtingas objektas, kurio renovacijai reikalingos didžiulės lėšos. VU ir kai kurių kitų rėmėjų, pirmiausia Vilniaus miesto savivaldybės, lėšomis galima užtikrinti tik „palaikomąjį režimą“ ir minimaliai plėtoti infrastruktūrą. Pavyzdžiui, 2016–2017 metais teritorija buvo aptverta nauja tvora. „Didelių pinigų“ paieška vyksta visą laiką, dedama daug pastangų.
Kol Kairėnai „stojosi ant kojų“, Vingio skyrius buvo vieta, kur sukauptos pagrindinės kolekcijos, priimti lankytojai. Vėliau, kai Kairėnuose pakankamai išplėtota infrastruktūra ir sodas atidarytas lankytojams, šis skyrius „ieškojo savo veido“. Čia auga seniausi medžiai ir krūmai, kai kurie pasodinti dar SBU laikais, kiti – iš pokario. Čia yra augalų sistematikumas, čia ketinama daugiausia dėmesio skirti vaistingųjų augalų demonstravimui. Situacija šiltnamiuose kiekvienais metais darėsi vis sudėtingesnė, augalai vargo, ypač žiemomis, tad kai kurie atsidūrė girininkijoje, perkelti į kitus VU padalinius. 2006 metais Kairėnuose baigtas statyti naujas šiltnamis ir augalai iš Vingio skyriaus įsikūrė naujoje vietoje. Kad jiems ten daug geriau, akivaizdu: vešliai auga, gausiai žydi. O pagrindinis šiltnamių akcentas „bokštas“ 2013–2015 metais buvo pertvarkytas į sceną ir toliau tarnauja lankytojams – dabar jau kaip įvairių renginių ir koncertų vieta, juolab kad šalia suformuota didelė erdvė – aikštelė žiūrovams.
Dendrologinė kolekcija – pati seniausia sode, pradėta kaupti nuo 1920 metų. Senieji Vingio skyriaus medžiai ir krūmai įspūdingi ir unikalūs, dvylikai pačių vertingiausių suteiktas Lietuvos nacionalinių genetinių išteklių statusas. Tai yra graikinis riešutmedis (Juglans regia L.), lipnusis riešutmedis (J. ailantifolia Carriere), juodasis riešutmedis (J. nigra L.), amūrinis kamštenis (Phellodendron amurense Rupr.), turkinis lazdynas (medžių grupė) (Corylus colurna L.), pilkasis kėnis (Abies concolor (Gordon et Glend.) Lindl. ex Hildebr.), didžioji tuja (Thuja plicata Donn ex D. Don), europinis kukmedis (Taxus baccata L.), dygusis kukmedis (T. cuspidata Siebold et Zucc.), kanadinis plikšakis (Gymnocladus dioicus (L.) K. Koch), plikasis celtis (Celtis glabrata Planch.), mandžiūrinis abrikosas (Armeniaca mandshhurica (Maxim.) Skvortsov). 1998 metais nedidelis plotas apsodintas smailiadantėmis vyšniomis (sakuromis) (Prunus serrulata Lindl.), atkeliavusiomis iš Japonijos (japonų „Rotary“ klubas padovanojo jas savo kolegoms Lietuvoje). 2016 metų balandžio 22 dieną pasodinta sakura ‘Amanogawa’ Lietuvos ir Japonijos diplomatinių santykių 25-mečiui pažymėti (šventėje dalyvavo Japonijos nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius Lietuvai J. E. Toyoei Shigeeda).
Vingyje nuo seno buvo auginamos rožės, kaupta jų kolekcija. Dabartinę kolekciją naujoje vietoje 2000 metais pradėjo rinkti Egidijus Kerbelis, dabar kuruoja Zita Braškienė. Rožyne auga 150 vardų augalai, džiuginantys lankytojus žiedų įvairove ir kvapais.
1994 metų pavasarį naujoje vietoje pradėtas kurti augalų sistematikumas. Tikslas – sukaupti kuo turtingesnę lauko augalų kolekciją, kurioje atsispindėtų šeimų ir rūšių įvairovė. Ypač svarbūs kriterijai – išskirtinės biologinės, morfologinės ir dekoratyvios savybės. Sistematikumas (700 vardų augalai) – kuratorės Kristinos Balnytės darbo baras. Alpinariumo atnaujinimo darbai pradėti 2016-aisiais ir po metų baigti. „Kalnelyje“ kuratorė Zita Braškienė pasodino per 100 vardų 230 augalų. 1997 metais R. Juodkaitė pradėjo kaupti tulpių (Tulipa L.) kolekciją. Ja pasigrožėti per Tulpių žydėjimo šventę kiekvieną pavasarį ateidavo šimtai vilniečių ir sostinės svečių. Dabar šių augalų kiek sumažėjo, bet atsirado kitų, pavyzdžiui, hiacintų (Hyacinthus L.), rudeninių vėlyvių (Colchicum autumnale L.). Ne visa teritorija užsodinta kolekciniais augalais, čia užtenka vietos ir savaiminei florai, kurią identifikavo VU GMC Biomokslų instituto darbuotoja dr. Jūratė Tupčiauskaitė ir studentai: inventorizuota 211 spontaninės floros rūšių.
Augalų kolekcijų papildymui labai svarbūs sėklų mainai su botanikos sodais ar kitomis panašia veikla užsiimančiomis institucijomis. Iš pradžių sėklų mainų katalogus leido ir sėklų mainus toliau vykdė Vingio skyriaus darbuotojai. 1975–1985 metais sėklų katalogais pasikeista su 290 botanikos sodų. Nuo 1985-ųjų sėklų mainų katalogas leidžiamas ir sėklų mainai vykdomi Kairėnuose. Vingio skyriaus darbuotojai pateikia jas bendram katalogui.
Vykdydamas edukacinę misiją skyrius organizuoja daug renginių ir siekia supažindinti lankytojus su kolekcijų augalais ir naujausiais mokslo pasiekimais. Čia vyksta ir kultūriniai renginiai. Graži draugystė sodą sieja su Japonijos ambasada, kasmet vyksta keli bendri renginiai, pavyzdžiui, sakurų žydėjimo šventė, Yozakura (naktinis žiedų žiūrėjimas) ir kt. Tarptautinis poezijos pavasaris „draugauja“ su Vingiu nuo 2005 metų, čia vyko ir atidarymo iškilmės, ir įvairūs poezijos vakarai. Pirmoji tulpių diena pakvietė lankytojus 2004 metais: pasigėrėti gėlėmis, kartu su „Sodo spalvų“ žurnalu dalyvauti gražiausios tulpės rinkimuose, plačioje kultūrinėje programoje. Dabar pavasarinė šventė dar įdomesnė, nes įsiliejo į bendrą Vingio parko renginį „Pavingiuojam“.
Vizija ir tikrovė
Vingio skyriuje labai svarbus paveldo akcentas. Yra net ir tai, kas labai glaudžiai sieja botanikos sodą su XVII–XVIII amžiaus gyvenimu šioje vietovėje. Tai Jėzuitų akademijos laikais šioje rezidencijoje buvę vaistažolių daržai, kurie minimi ir aprašyti 1649 ir 1774 metų inventoriuose. Vaistažolių daržai – tai botanikos sodų ištakos. Juk nuostabu, kad Vilniuje sodo ištakos ir jis pats istoriškai yra toje pačioje vietoje. Tiesa tokia, kad vaistažolių sodo ekspoziciją teks atkurti. Jau yra daug istorinės medžiagos, brėžinių, parinkta vieta, pradėti paruošiamieji darbai. Šitaip Vingio skyrius žengia į savo gyvenimo antrą šimtmetį. Deja, jaučiama ir daug nerimo, nes vėl aktualus klausimas būti ar nebūti?
Botanikos sodo planas 1968 m. A.Lučinskienė, "Vilniaus valstybinio V. Kapsuko universiteto botanikos sodas" (Vilnius: Mintis, 1968).
*Straipsnyje pateikiama autentiškų dokumentų iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo, MA Vrublevskių bibliotekos, Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyriaus, archyvo ir botanikos sodo – jie išskirti pasvirusiu šriftu. Kalba netaisyta.
