Liepos 13 d., šeštadienį, 15 val. kviečiame į Rūtos Dzindziliauskaitės akvarelės darbų parodos POKALBIAI SU FLORA atidarymo šventę, kuri vyks VU Botanikos sodo Muziejuje Kairėnuose.
POKALBIAI SU FLORA
„Naminis“ ar „laukinis“ – ta pati gyvybės forma – skirtinga estetika. Šaltas santūrus minimalizmas ir nevaržoma chaotiška laisvė. Ta pati gyvybės forma skirtingose situacijose ir toks pats begalinis troškimas gyventi. Tai atskiro individo unikalumas kurio beribis žmogaus troškimas viešpataut neįstengia nei ištrinti, nei suniveliuoti. Ir nepaisant žmogaus kišimosi į pirmapradę augalų prigimtį jie vis dar yra savo motinos Floros vaikai ir gyvena pagal savo planą: jie adaptuojasi ir prisitaiko, kad ir kokios nepalankios sąlygos juos ištiktų. Jie protingi ir racionalūs, jie įsikūrė šioje žemėje kur kas anksčiau nei žmonės ir yra geriau prisitaikę išlikti. Augalai turi savo energetiką, magiją ir sielą, tad ir bendrauti jau jais reikia kaip su lygiaverčiais - kiekvienas augalas yra savaip tobulas ir išbaigtas. Jiems pažinti nebūtinai privalome turėti botaninių žinių - juos pažinti galime tiesiog stebėdami, uosdami, liesdami... ar kalbėdamiesi… Iš tiesų Floros vaikai nepaprastai plepūs sutvėrimai, tačiau reikia mokėti juos prakalbint ir išgirsti… Net gimę ir užaugę tolimos šalies šiltnamiuose, priderinti prie interjero madų ir tendencijų, jie vis tiek gali papasakot apie laikus... iki žmogaus. Tereik tik sulėtinti žingsnį, kuriuo mes įpratę lėkt per gyvenimą, nutilt, nurimt... tiesiog klausytis.
RŪTA DZINDZILIAUSKAITĖ
Labai anksti atsiliepiau į savo pašaukimą ir niekuomet nesiblaškiau. Kauno keturmetė dailės mokykla, Kauno aukštesnioji meno mokykla (buvusi Stepo Žuko), Vilniaus Dailės Akademijoj įgytas bakalauras, magistras. Visa tai bėgo prabėgo. Pasiglemžė buitis ir šeima. Vaikams paaugus teko atradinėti save iš naujo. Grįžau į save, grįžau atgal į savo sielos namus.
Šiuo metu gyvenu ir kuriu užmiestyje, nes gamta – tai mano mūza, mano religija. Man gyvybiškai būtina prisiliesti prie žemės, kad atgaučiau jėgas, kad susirankiočiau išsibarsčiusias savo mintis ir galėčiau kurti.
