Ši vasara ypač dėkinga astilbėms, pakankamai drėgmės ir užtektinai šilumos jų bujojimui. Dabar prasideda jų žydėjimo metas ir džiugins iki rugpjūčio pabaigos.
Astilbės (Astilbe) uolaskėlinių (Saxifragaceae) šeimos daugiamečiai šakniastiebiniai žoliniai augalai. Paplitusi Rytų Azijoje, Tolimuosiuose Rytuose ir pietrytinėje JAV dalyje. Prisitaikiusios augti musoninio klimato zonoje, kur vyrauja drėgni, šilti orai. Didžioji dalis laukinių astilbių aptinkamos drėgnų plačialapių miškų buveinėse, upių pakrantėse, sutinkamos aukštikalnėse. Gamtoje priskaičiuojama apie 40 rūšių astilbių, bet morfologiškai panašios rūšys, sukelia daug diskusijų tarp taksonomistų, todėl mokslinėje literatūroje pateikti skaičiai skiriasi.
XIX a. pradžioje pirmasis šią gentį aprašė anglų botanikas D. Donas. 1843 m. anglų botanikas Asa Grey (1810 – 1888) jas priskyrė Astilbe genčiai, bei nustatė sistematines šios genties ribas. Lietuvoje gėlynuose dažniausiai auginamos japoninė (Astilbe japonica), Thunbergo (Astilbe thunbergii), darželinė (Astilbe x arendsii) astilbės.
Kaip ir kitos kultūrinių gėlių veislės, taip ir astilbių veislių įvairovė kilusios iš laukinių protėvių. Jų hibridizacija XIX a. pradžioje vykdė E. Lemoine ir G. Andersas. Jie sukūrė per šimta tarprūšinių hibridų ir jų veislių. Vėliau astilbių selekcijos ėmėsi Olandijos, Latvijos ir kitų šalių selekcininkai.
Astilbė – unikalus dekoratyvinis augalas dėl lapų ir žiedynų savitumo bei puošnumo. Stiebas stačias, šakotas. Šių augalų lapai paprasti, skaldyti, dukart ar triskart plunksniškai sudėtiniai, tamsiai žaliu arba rausvu blizgančiu paviršiumi. Žiedai smulkūs, susitelkę į purų 20-30 cm ilgio šakotos šluotelės pavidalo žiedyną. Šluotelės pavidalo žiedyne būna iki kelių šimtų mažų, žalsvų, baltų, rausvų, raudonų ar violetinių vienalyčių ar dvilyčių žiedų. Žiedynų spalva priklauso nuo vainiklapių, kuokelių ir mezginės spalvos. Astilbių žiedynai būna piramidės, rombo, šluotelės ir nulinkusios formos. Astilbės paprastai žydi Ⅶ – Ⅷ mėn. Skirtingų astilbių rūšių ir veislių žydėjimo laikas nevienodas. Dalinai jis priklauso nuo meteorologinių sąlygų ir nuo veislių savybių. Žydėjimo metu astilbės yra dekoratyviausios.
Astilbėms geriausiai tinka derlinga, puveninga neutralios ar silpnai rūgščios reakcijos dirva. Jos mėgsta drėgnas bei pavėsingas vietas. Astilbėms reikia daug drėgmės paviršutiniame dirvos sluoksnyje, kuriame vystosi kerą maitinančios pridėtinės šaknys, nuo to ir priklauso augalo vešlumas. Mažiau tinkamą dirvą reikia pagerinti kompostu ir trąšomis. Astilbės geriausiai jaučiasi prie vandens baseinų arba ūksmingose vietose, rytinėse ir pietvakarinėse pusėse.
Astilbes galima sodinti, bet kuriuo vegetacijos metu, bet gegužės mėnuo yra pats geriausias persodinimo laikas. Ankstyvą rudenį pasodinus sunkiau prigyja, būna silpni augalai, nei pavasarį. Gėlynuose padaromos 30-40 cm gylio ir tokio pločio duobutės. Į jas beriama 25-40 g mineralinių trąšų, 1-2 saujos kaulamilčių, komposto. Visa tai sumaišoma su žeme ir sodinama. Svarbiausia kerelius pasodinti ne per daug sekliai, kerelis maždaug užpilamas apie 3 cm dirvožemio sluoksniu. Svarbiausia, kad persodinus palaistytume ir vėliau, kad žemė būtų drėgna. Astilbių sodinimo atstumai priklauso nuo kerelių dydžio ir auginimo tikslo. Jei astilbes numatoma auginti ir nepersodinti ilgesnį laiką (6-10 metų), sodiname 50-60 cm atstumu. Jei astilbės bus persodinamo kas 3-4 metai, sodiname tankiau, kas 30-40 cm. Geriausia kas 5-6 metai jas persodinti, dalijant kerą, nes auginant ilgiau, keras sutankėja, smulkėja žiedynai, augalas skursta. Senesnių augalų šakniastiebiai linkę išlįsti į paviršių, sumedėti, taip jie blogiau pasisavina maisto medžiagas, susmulkėja stiebai, todėl prieš žiemą reiktų mulčiuoti kompostu ar durpėm.
Rekomenduotina po persodinimo ir kasmet tarpus tarp kerų mulčiuoti durpe. Mulčas palaiko optimalesnę dirvos temperatūrą ir drėgmę, apsaugo ją nuo suplūkimo, stelbia piktžoles, sudaro palankesnes žiemojimo sąlygas. Vasarą astilbėms daugiausiai reikia vandens žiedpumpurių formavimosi laikotarpiu, todėl jei tuo metu sausros – būtina laistyti. Tačiau norint, kad astilbės ilgai būtų vešlios ir gausiai žydėtų, kasmet reikia patręšti lapojimo metu azotinėmis trąšomis. Antroje vasaros pusėje tręšiame fosforo ir kalio trąšomis. Kartais pavasarį nuo šalnų astilbės apšąla. Tačiau augalai vėliau vėl sužaliuoja. Kiek dažniau iššąla pasodintos vėlyvą rudenį. Žiemoja nedengtos.
Astilbės dauginamos sėklomis, atželiančiais pumpurais su šakniastiebio dalimi, kero dalimi, įšaknydintais šakniastiebiais. Sėklomis astilbės dauginamos retai, nes nuo sėjos iki žydėjimo praeina daugiau laiko negu dauginant vegetatyviniu būdu. Daugiausia sėklomis dauginamos astilbių rūšys. Įprastinis ir plačiausiai taikomas astilbių dauginimo būdas yra kero dalijimas. Dalijant kerus, visas pažeistas šaknis būtina pašalinti, o senas, storas šaknis stipriai sutrumpinti. Pasodinus tokį kerelį su 3-5 augimo pumpurais, greitai susiformuoja jauna ir stipri šaknų sistema.
Paprastai astilbės yra atsparios ligoms ir mažai pažeidžiamos kenkėjų. Pagrindinės astilbių ligos ir kenkėjai: lapų dėmėtligė (Cercospora spp.), miltligė (Erysiphe spp.), vytulys (Fusarium spp.), juodasis pjovėjas (Otiorhynchus sulcatus). Virusai: agurkų mozaikos virusas (Cucumber mosaic virus (CMV)), tabako žiediškosios dėmėtligės virusas (Tobacco ringspot virus (TRSV)) ir tabako garbanotosios dryžligės virusas (Tobacco rattle virus (TRV)). Sergantiems augalams naudoti LR registruotus fungicidus ir insekticidus. Virusų pažeistus augalus šalinti iš kolekcijos, sudeginti, įrankius dezinfekuoti.
Astilbės – tai tipiškas natūralistinio apželdinimo augalas: nereiklus, atsparus, ilgaamžis. Tinka grupėms gazonuose sudaryti, lysvėms apsodinti, žiedams skinti, o žemaūgės veislės – puoduose auginti. Žemaūgės astilbės sodinamos šalia takų esančiuose gėlynuose, o aukštaūgės – tolimiausioje gėlyno dalyje. Jos tinka prie įvairių vandens telkinių. Astilbės atželia tik gegužės pabaigoje, todėl prie jų galima sodinti anksti žydinčias svogūnines gėles. Astilbes galima sodinti ir didesniais ploteliais, nes įvairių veislių pavasarį skiriasi lapų spalva, o vėliau žiedynų forma ir spalva. Drėgnesnėje dirvoje prie astilbių tinka sodinti bergenijas, melsves, rodžersijas, vilkdalgius, vienadienes, burbulius, paparčius.
Žolinių dekoratyvinių augalų kolekcijų grupės vadovė / vyr. botaninių kolekcijų kuratorė Sandra Gataveckienė, 2022 m.
