Hepatica sp. – vėdryninių (Ranunculaceae) šeimos augalai.
Pavadinimas kilęs iš graikiško žodžio 'hepar' – kepenys. Lapų panašumas į žmogaus kepenis senuose tikėjimuose prilyginamas galiai gydyti nuo kepenų ligų.
Gentyje yra apie 6-10 rūšių, kurios paplitę Šiauriniame žemės pusrutulyje. Kai kurios rūšys įrašytos į Raudonąją knygą Vokietijoje, Švedijoje, Rusijoje.
H. acutiloba, H. americana Ker Gawl - paplitusios Šiaurės Amerikoje.
H.nobilis Schreb. f. pubescens (M.Hiroe ) Kadota - Japonijoje.
H. nobilis Schreb. - Europoje, Azijoje.
Dėlutė, kepenų žolelė, kepingelbė, palazdys, šunipijolkė – kokių tik pavadinimų neturi mūsų kraštuose gausiai mėlynuojanti paprastai vadinama žibuoklė (Hepatica nobilisShreb.). Vaikystėje traukdavome mamytėms dainas apie žibuoklėmis pražydusius šlaitus, o prisirinkę jų pilnas rieškučias, grįžę namo primerkdavome visus puodelius , kuriuos tik rasdavome. Ir visi žinojom, kad kiekvieną pavasarį rasime šių „dangaus akelių“ nusileidusių ant žemės“.
Juk tai daugiametis žolinis augalas nuo 5 – 25 cm., po žeme slepiasi trumpas, tamsiai rudas su žvyneliais šakniastiebis. Jis kiekvienais metais išleidžia naują pridėtinių šaknų“ ratą“, pagal „ratų“ skaičių galim pasakyt kiek augalui metų.
Triskiaučiai lapeliai turi ilgus kotelius padengtus plaukeliais, kurie saugo nuo pavasarinių šalnų. Apatinė lapo pusė apaugusi šilkiniais plaukeliais, violetinio atspalvio, o viršutinė – odiška, žalia. Lapai puikiausiai peržiemoja po sniegu. Atsiradus žiedams, po truputį sunyksta. Išauga nauji šviesiai žali lapeliai.
Žydi balandžio – gegužės mėn. Dažniausiai galime surasti lapuočių, mišriuose ir spygliuočių miškuose, krūmynuose, pamiškėse, pakelėse.
Žiedai pavieniai, vidutinio dydžio, ties žiedo pagrindu 3 dengiamieji lapeliai. Apyžiedžio lapeliai 6 - 7, melsvai violetiniai, pasitaiko rožinių arba baltų. Plaukuotą piestelę supa daugybė kuokelių.
Vaisiai vienasėkliai riešutėliai, turintys ataugėlių su aliejaus lašeliais. Tai skruzdžių gardėsis. Taip žibuoklės draugauja su skruzdėmis, kad jų sėklas platintų.
Dauginamos sėklomis ir vegetatyviškai. Nesubrendusios sėklos nukrinta žemėn birželį ir gali dygti keletą metų. Sėjinukai pradės žydėti tik po 3 - 4 metų. Prieš žiemą patariama pamulčiuoti. Augimo metu žemė turi būti pakankamai drėgna.
Galime dauginti ir šakniastiebiais su 2 - 3 pumpurais liepos - rugpjūčio mėn. Augalus patartina sodinti šiltnamyje kas 15 - 20 cm.
Auginama darželiuose. Gausu išvestų pilnavidurių, įvairių atspalvių veislių. Gražiai atrodo kartu su krokais, scylėmis, snieguolėmis, žemaūgiais irisais.
Augalas pakankamai nuodingas, kaip ir dauguma vėdryninių šeimos atstovų. Gyvuliai net iš šieno atrenka dėl aitraus skonio, kurį suteikia tam tikra medžiaga anemonalis. Šaknyse randama saponinų. Liaudies medicinoje naudojama galvos skausmams, kosuliui, karštinei gydyti, pasižymi antiseptinėmis savybėmis.
Prieš skindami šiuos trapius žiedelius, pagalvokime, pamerkti jie greit nuvys, o gamtoje dar ilgai džiugins ne vieno žmogaus širdelę.
Parengė Rasa Ryliškienė 2007.04.11.
