Tai augalas, priklausantis lekėtinių (Staphyleaceae) šeimai. Priskaičiuojama 10 rūšių, augančių Šiaurės pusrutulio vidutinėje klimato juostoje. Dvi rūšys savaime auga Europoje; penkios - Azijoje (Kinijoje, Japonijoje ir Himalajuose) ir trys rūšys Šiaurės Amerikoje. Auga krūmu arba nedideliu medeliu. VU Botanikos sodo Dendrologinėse kolekcijose galima susipažinti su trimis rūšimis. Tai - plunksnalapis lekėčius (Staphylea pinnata L.), trilapis lekėčius (S. trifolia L.), japoninis lekėčius (S. bumalda DC.). Šį kartą pristatome pirmas dvi rūšis.
Plunksnalapis lekėčius (Staphylea pinnata L.)
Krūmas stačiomis šakomis, pasiekiantis 2 – 4,5 (6) m aukštį, todėl dažnai primena daugiakamienį medį. Stiebai ir senesnės šakos gelsvai ar pilkšvai rudos, jauni ūgliai – žali. Leidžia šaknines atžalas ir tokiu būdu plinta į šalis. Plitimas nėra agresyvus, lengvai valdomas.
Lapai sudėtiniai: neporiškai plunksniški arba elipsiški, sudaryti iš 5 - 7 plačiai lancetiškų, 5 - 10 cm ilgio, lapelių; ilgakočiai. Viršutinė lapo pusė žalia, o apatinė - melsvai žalia. Viršūnė smaila, lapelių kraštas - aštriai dantytas, pamatas - trumpai susiaurėjęs.
Žiedai balti, 1 cm ilgio, nusvirę, sutelkti į 5 - 12 cm ilgio kabančius žiedynus - šluoteles. Žydi gegužės - birželio mėnesį. Medingi.
Vaisiai, jauni - žalsvos beveik rutuliškos 2,5 - 3 cm skersmens dėžutės su 2 3 pertvaromis, subrendę - rusvos spalvos. Kiekvienoje ertmėje subręsta po vieną 1 cm skersmens gelsvai rudą lygiu, žvilgančiu paviršiumi sėklą. Vaisiai subręsta rugsėjo – spalio mėn., taip pat dekoratyvūs, kaip ir žiedynai; valgomi specialiai paruošus.
Tėvynė: Vidurio ir Pietų Europa iki pietinės Italijos, Bulgarijos, Vakarų Ukrainos ir Mažoji Azija. Gerai auga saulėtose vietose, pusiau pavėsyje - retame pomiškyje, vidutinio drėgnumo, įvairaus rūgštingumo dirvose, iki 600–950 m virš jūros lygio.
Iš aprašymo matyti, jog ši rūšis labai įdomi: originaliai išsidėstę žiedai, o vėliau - ir "kabantys" vaisiai, kuriuose visiškai sunokusios sėklos primena išgliaudytą lazdyno riešutą laisvai judantį toje ertmėje. Permatoma, tik nedidelį šešėlį metanti lapija, konkreti krūmo forma leidžia pritaikyti jį apželdinime, ypač ten, kur norima sukurti lengvą pavėsį arba būtinas žalias fonas kitiems augalams, nes krūmas lapuotas bemaž nuo pat žemės.
Daugiametė patirtis leidžia teigti, jog šalčiams jautresni yra jauni sėjinukai. Vėliau augalas tampa atsparesniu žiemos šalčiams, ypač jeigu auginamas saulėtoje, nuo šaltų vėjų apsaugotoje vietoje. Gausiau žydi ir dera auginami saulėtoje vietoje.
Nors literatūroje nurodoma, kad pakenčia šalčius iki -20°C, bet mūsų praktika rodo, kad yra žymiai atsparesnis. Štai 2002/2003 m. m. žiemą, kai temperatūra buvo nukritusi net iki -30°C, šie augalai puikiai peržiemojo.
VU botanikos sode šią rūšį išsiauginome iš Botanikos sodo Vingyje surinktų sėklų 1981 metais. Dabar šių augalų nedidelė grupė yra apie 4 - 4,5 m aukščio, kasmet žydi ir dera. Sėklos dygsta ilgai (2 metus). Auginame lengvo priesmėlio dirvoje. Sausrą ir karštį pakelia gerai. Rekomenduotina auginti kaip dekoratyvinę, medingą bei nereiklią sodų ar parkų rūšį.
Trilapis lekėčius (Staphylea trifolia) L.
Krūmas iki 4 (11) m aukščio, nežymiai plinta atžalomis.
Lapai priešiniai, sudėtiniai, trilapiai; kol jauni – šviesiai žali, vėliau – tamsesni. Viršutinė jaunų lapų pusė gauruotais plaukeliais apaugusi, vėliau plaukelių sumažėja arba visai nebūna. Lapeliai elipsiški arba kiaušiniški, 10 cm ilgio, 5 cm pločio. Lapo kraštas dantytas, viršūnė smaila, pamatas trumpai susiaurėjęs arba apvalus.
Žiedai kreminiai balti, varpelio pavidalo. Taurėlapiai šviesiai žalsvi, žalsvai rausvi iki šviesiai rausvų arba balsvi, 4 – 7 mm ilgio. Vainiklapiai 6 – 8 mm ilgio, balti, viršūnės banguotos. Žiedkočiai ir žiedynkočiai ilgi. Žydi gegužės pabaigoje – birželio mėn. pradžioje. Apdulkinami vabzdžių, medingas.
Vaisiai - kiaušiniškos 3,5 cm ilgio tribriaunės dėžutės; nesubrendusios – žalios, subrendusios – gelsvai rudos spalvos.
Tėvynė: Šiaurės Amerikos Rytai – nuo Pietų Ontario ir pietvakarių Kvebeko į vakarus iki Nebraskos ir Arkanzaso ir iki Floridos pietuose. Sutinkamas upių pakrantėse ir pamiškėse, kur dirvožemis derlingas. Mėgsta saulėtas vietas ir pusiau pavėsį. Šalčiams atspari rūšis: 4 – 8.
Sėkmingai auga vidutinio drėgnumo gerai drenuotoje, derlingoje priesmėlio ar priemolio dirvoje; saulėtose vietose ir nedideliame pavėsyje. Literatūroje nurodoma, kad valgomos jų sėklos ir aliejus.
Kolekcijoje auginami du pavyzdžiai. Pirmojo sėklos gautos 1997 m iš Kanados, Toronto Zoo sodo. Antrojo sėklos gautos iš Jungtinių Valstijų, Kirtlando, Holdeno Arboretumo. Augalai buvo pasodinti lengvoje priesmėlio dirvoje, saulėtoje vietoje, nedideliame pavėsyje. Šiuo metu siekia apie 4 – 5 m aukštį. Auga daugiastiebiu krūmu. Rūšį galima charakterizuoti kaip ažūrinę, tai yra, lapija nėra tanki, nesudaro ryškaus šešėlio. Rekomenduotina plačiau auginti parkuose ir dideliuose soduose grupėmis ar pavieniui, kaip akcentą.
Gintarėlė Jurkevičienė
2016-05-23
