Trilapė raganė -Clematis heracleifolia
Trilapė raganė -Clematis heracleifolia DC.
Vėdryninių (Ranunculaceae) šeimos 1 - 1,5 m aukščio puskrūmis pradžioje stačiais, vėliau išlinkstančiais stiebais. Paprastai sumedėja du trečdaliai stiebų, kurie įprastomis žiemomis gerai peržiemoja.
Lapai sudėtiniai, sudaryti dažniausiai iš 3 (5) lapelių, stambūs 2,5 - 16 cm ilgio ir 2,5 - 14 cm pločio; žalia viršutine puse ir šviesesne apatine. Vidurinis lapelis paprastai stambesnis už šoninius, visų jų pakraščiai netaisyklingai stambiai dantyti, nežymiai plaukuoti. Lapelių pamatas apvalus, ar plačiai pleištiškas; viršūnė trumpai nusmailėjusi.
Žiedai 1,5 cm skersmens, nusvirę, mėlyni, taurelės pavidalo, primena jacintų žiedus. Taurėlapių viršūnės atsilenkusios į išorę. Žiedai sutelkti į ciminius viršūninius ar pažastinius žiedynus šiųmečių ūglių viršūnėse. Žiedynas dažniausiai šluotelės pavidalo, joje būna 7 ir daugiau žiedų. Žydėti pradeda rugpjūčio pabaigoje ir žydi visą rugsėjį iki šalnų. Kai ruduo šiltas, ši raganė savo žiedais tarsi prailgina vasarą.
Vaisiai - maži riešutėliai su plaukuotu ilgu liemenėliu, retai subręsta mūsų klimato sąlygomis.
Žinomi keli šios rūšies kultivarai, kurie nuo rūšies skiriasi žiedų spalvos intensyvumu, jų skaičiumi kekėje.
Tėvynė: Vidurio Azija - Kinija, Mongolija.
Mėgsta drėgną dirvą, gali būti auginama tiek saulėtoje vietoje, tiek pusiau pavėsyje. Žinoma, gausiau žydi auginama saulėtame plote. Šaknis būtina saugoti nuo kaitros, geriausia mulčiuoti nupjauta vejos žole arba iš pietų pusės pasodinti žemų vienmečių gėlių.
VU Botanikos sodo kolekcijoje nuo 1978 m., išauginta iš sėklų. Ilgaamžė, kol kas problemų dėl ligų ir kenkėjų neturėjome. Dekoratyvinėje sodininkystėje ši rūšis gali būti panaudojama parkų gėlynuose, privačiuose soduose - kur drėgna dirva (bet stovinčio vandens neturi būti) ar prie vandens telkinių.
Auginame šios rūšies varietetus: C. heracleifolia var. davidiana irC. heracleifolia var. heracleifolia (nuotraukoje pastaroji)
Vertintina dėl išraiškingų lapų ir neįprastų žiedų, dėl retumo, dėl vėlyvo žydėjimo ir nereiklumo auginant.
G. Jurkevičienė 2006-03-16
Nuotr. V. Gusevos
Stačioji raganė - Clematis recta L.
Tai žolinis daugiastiebis iki 1,5 m aukščio daugiametis augalas, iš pirmo žvilgsnio primenantis krūmą.
Lapai sudėtiniai, neporiškai plunksniški ar dukart trilapiai, 18 - 25 cm ilgio ir 20 - 24 cm pločio. Lapeliai sveiki, pailgai arba lancetiškai kiaušiniški, smailiom viršūnėlėm arba ištęstai nusmailėję; 3 - 6 cm ilgio, 1,6 - 2,5 cm pločio.
Žiedai kvapūs, jų daug, sutelkti į sudėtinius ciminius žiedynus. Kaip ir visos raganės turi tik taurėlapius, vainiklapių nėra. Taurėlapiai balti. Žiedo skersmuo 3 - 3,5 cm. Gausiai žydi liepos mėn.
Vaisus - riešutėlis, 0,5 cm ilgio su plunksniškai plaukuotu iki 2 cm ilgio liemenėliu. Subręsta rugsėjo mėn.
Tėvynė: pietinė ir rytinė Europa. Sutinkama saulėtuose šlaituose, pamiškėse, upių slėniuose.
Kolekcijoje auginama nuo 1977 m. Lengvai dauginama sėklomis ir kero dalijimu. Visiškai atspari žiemos šalčiams, nes antžeminė augalo dalis rudenį apmiršta. Visi stiebai prieš žiemą nukerpami, kaip ir kitų daugiamečių žolinių augalų. Rūšies pagrindinis privalumas - itin didelė žiedų gausa nuo birželio vidurio ar trečio dešimtadienio ( priklausomai nuo orų) iki pusės liepos. Bręstantys vaisiai - gausybė riešutėlių su ilgu plaukuotu snapeliu yra taip pat labai gražūs. Augalus galime auginti gėlyno fone arba pavieniui vejoje. Svarbu, kad vieta būtų saulėta. Dirvai nėra reiklus, bet geriau auga vidutinio drėgnumo gerai drenuotoje priesmėlio ar priemolio dirvoje. Pavasarį mes tręšiame pagrindinėmis mineralinėmis trąšomis su mikroelementais, o rudenį, jau visai prieš žiemą, mulčiuojame neutraliomis durpėmis arba kompostine žeme. Ypatingai karštomis vasaromis labai patartina augalus mulčiuoti nupjauta vejos žole, kuri sulaiko dirvos drėgmę ir apsaugo raganių šaknis nuo perkaitimo. Kadangi žiedynai išsidėstę stiebų viršūnėse, nuo svorio jie išlinksta. Mes ir šioms raganėms statome atramas - metalinius apie 1 m skersmens ir 1,3 (1,5) m aukščio ritinius, suvirintus iš storos vielos ir išdėstytų 4 eilėmis. Pastatyti reikia pavasarį, kai prasideda augimas. Tada augantys gausūs stiebai tvarkingai remiasi ir suformuoja gražią lają. Dėl panašumo į krūmą, sąlyginai šią raganę vadiname krūmine, bet reikia atsiminti, kad jos stiebai yra žoliniai, ir su krūmu neturi kito panašumo. Nereikli auginimui. Kartais suserga miltlige, ypač, jeigu stiebai būna surišti, arba kai sode blogai cirkuliuoja oras. Galėtų būti plačiau auginama dideliuose soduose, kur daug erdvės. Ypatingai karštomis vasaromis gerai būtų palaistyti.
Kolekcijoje dar auginame šios rūšies kultivarus: `Grandiflora` - stambesniais žiedais, `Purpurea` - pavasarį purpuriniais lapais, kurie nuo vasaros vidurio ima žaliuoti. Turime taip pat šios rūšies varietetą mandshurica, kuriam būdingas stiprus žiedų aromatas.
G. Jurkevičienė, nuotr. V. Gusevos
2006-01-16
Sveikalapė raganė- Clematis integrifolia L.
Daugumai iš mūsų išgirdus žodį "raganė", prieš akis iškyla stambiažiedės raganės, pakylančios į 1,8 - 2(3) m aukštį. Tik nedideliam skaičiui žmonių žinomos 3 - 4 cm ilgio geltonais žiedais pasipuošusios rūšinės raganės arba jau gegužės mėn. pražystančios raganės (priklauso Atragene grupei). Ir jau visai mažai yra žinančių, kad pasaulyje auga žolinės raganės. Tas, kurių stiebai yra žoliniai, rudenį apmiršta, galime laikyti daugiametėmis gėlėmis. Tas, kurių bent dalis stiebų yra sumedėję ir per žiemą išsilaiko gyvi, tačiau nereikalauja atramų, nes auga krūmelio pavidalu, vadiname krūminėmis raganėmis.
VU Botanikos sodo Dendrologijos skyriuje, norėdami susidaryti pilnesnį genties vaizdą, auginame kelias rūšis žolinių raganių: tai sveikalapė, stačioji (C. recta L.), siauralapė (C. hexapetala(Pall.) ir kt., bei krūminės: krūmokšninė (C. aethusifolia Turcz.), trilapė (C. heracleifolia DC.), pilkoji (C. stans Siebold et Zucc.) ir kt.
Šį kartą papasakosime apie sveikalapę raganę. Žolinis daugiametis augalas, stačiais, silpnai šakotais stiebais, išaugantis iki 0,5 - 0,9 m aukščio. Apatinė stiebų dalis turi polinkį medėti, bet nežiemoja. Senesnių augalų keras (daugiau kaip 5 metų) būna iki 60 - 90 cm pločio.
Lapai stambūs, 6 - 10 cm ilgio, sveiki, plačiai kiaušiniški, staigiai nusmailėję, apvaliu pamatu, bekočiai, abipus žali, apatinė pusė gausiai plaukuota.
Žiedai pavieniai, mėlyni ar su violetiniu atspalviu, nusvirę, varpelio pavidalo, su iki 5 cm ilgio atsilenkusiais taurėlapiais, kuokeliai kreminiai balti; sukrauti ūglių viršūnėse. Kadangi stiebas šakojasi viršūnėje, tai suformuoja dar kelis žiedus. Žydėti pradeda gegužės pabaigoje ar birželio pradžioje priklausomai nuo oro sąlygų konkrečiais metais.
Vaisiai - riešutėliai su plaukuotu liemenėliu, sutelkti į vaisynus - galvutes. Nokstančių vaisių liemenėlių plaukeliai žvilga sidabru vasaros saulėje ir nenusileidžia žiedams dekoratyvumu.
Savaime auga Centinėje Europoje ir Centrinėje Azijoje, mėgsta saulėtas vietas krūmynuose, pievose, upelių pakrantėse ir vidutinio drėgnumo dirvožemį.
Kadangi ši rūšis labai dekoratyvi ir nereikalauja ypatingų auginimo sąlygų, mėgstama Europoje ir Amerikoje. Populiarumą lemia atsparumas grybinėms ligoms ir kenkėjų nebuvimas. Ši rūšis tinkama auginti pavieniui vejoje arba gėlynuose kartu su kitais daugiamečiais.
Geriausia sodinti saulėtoje vietoje. Tuomet kerelis būna tvirtesniais stiebais, mažiau išgriūna, žiedai stambesni, o jų spalva sodresnė. Tiesa, mes šiai rūšiai statome metalinę atramą: iš storos vielos suvirinti 2 - 3 žiedai su 4 kojomis. Ši atrama labai pasiteisina, nes būdama apie 70 cm aukščio ir 50 - 60 cm skersmens atitinka kero plotį, bet nesuspaudžia ūglių. Jie laisvai auga, o kai neišlaiko didelės ir gausios lapijos, remiasi į tą rėmą. Atramą pastatome pavasarį, kai apšvariname kolekcinę lysvę po žiemos. Augalo šaknis būtina apmulčiuoti, nes jos nepakenčia saulės kaitros. Mulčiuojame kompostine durpe arba nupjauta vejos žole. Labai veiksminga. Pavėsyje pasodintų augalų stiebai ištįsta, menkiau žydi.
Šalčiams atspari, nes šaknys žiemoja po sniegu.
Dauginame sėklomis, kurios gerai sunoksta ir yra daigios. Pirmamečiai sėjinukai atrodo kaip ploniausi siūlai. Per 2 -3 metus išaugina kelis stiebus, tad jau galima realizuoti. Tiesa, pirkėjams ir toks augalas atrodo per menkas. Tačiau pasodintas į gruntą, kur puri, derlinga dirva, reguliariai laistomas, šis augalas ilgomis savo šaknimis skverbiasi gilyn, o stiebus kelia aukštyn. Daugėja stiebų skaičius, kerelis stambėja.
Ši raganė yra geras pavyzdys ir dideliems, ir mažiems, kai norime matyti augimo greitį: pavasarį, gegužės mėn., per parą ūgliai užauga iki 10 cm.
Parengė G. Jurkevičienė 2004.02.17
