Rodiolė (Rhodiola)

Šis gražus dekoratyvinis vaistinis augalas nuo senų senovės įvairiose tautose garsėjo savo naudingumu ir stebuklingu poveiku, buvo apipintas legendomis ir pasakojimais. O kiek ir kokių tik liaudiškų vardų jis neturėjo! Populiariausias – „aukso šaknis“, vadintas ir „rožių šaknimi“, „arktine šaknimi“, „karaliaus karūna“, „Tibeto ženšeniu“, „Aarono lazda“. Šį augalą gerai pažino skandinavai, mongolai, tibetiečiai, šerpai, kinai, eskimai, rusai ir kt.

Morfologija ir fiziologija. Rausvoji rodiolė (Rhodiola rosea L.) – nelepus, daug priežiūros nereikalaujantis augalas, nereiklus dirvožemiui, atsparus nepalankioms klimato sąlygoms ir puikiausiai galintis augti gėlynuose kaip dekoratyvinis, žydintis, daugiametis augalas. Taip pat auginamas vaistažoliniuose darželiuose kaip vaistinis augalas, kurio savybių taip reikia šių laikų žmonėms – vis bėgantiems, daug dirbantiems, patiriantiems stresą ar depresiją.

Rausvoji rodiolė – storlapinių (Crassulaceae) šeimos, daugiametis 30-50 cm aukščio žolinis augalas, išauginantis daug nešakotų stiebų. Lapai – melsvai žalsvi, stori, sultingi, bekočiai, lancetiški, dantytais pakraščiais, pražangiai išsidėstę. Žiedai – ryškiai geltoni, sutelkti į sudėtinius žiedynus, kurie vadinami skydeliais. Vaisiai – rausvi arba žalsvi lapavaisiai. Šakniastiebis blizgus, gelsvai rusvas, storas, mėsingas, mazguotas. Augavietės – Europos, Azijos ir Š. Amerikos arktinės ir kalnų zonos.

Kovo pabaigoje-balandžio pradžioje pasirodo pirmieji maži rausvi rodiolės ūgliukai, kurie po truputį stambėja, įgauna melsvai žalsvą spalvą. Auga, ilgėja stiebai, jų viršūnėse balandžio pab.-gegužės pr. formuojasi rausvi pumpurai, kurie gegužės pradžioje ar viduryje pražysta ryškiai geltona spalva. Rodiolė auga gana kompaktišku apvaliu kupstu. Augalas peržydi birželio pr., subrandina sėklas ir antžeminė dalis nunyksta. Tuomet labai lengvai galima padauginti augalus šakniastiebio dalimis su keliais pumpurais arba tai galima padaryti ir pavasarį.

Istorija. I a. augalas buvo pirmą kartą paminėtas rašytiniuose šaltiniuose, aprašytos jo vaistinės savybės. Tai padarė garsus graikų gydytojas, mokslininkas Pedanijus Dioskoridas (Pedanius Dioscorides) savo 5 tomų veikale „De Materia Medica“, kuriame jis aprašė apie 600 augalų rūšių, apie 1000 augalinės, gyvulinės ir mineralinės kilmės vaistų.

Ši daugiatomė knyga turėjo milžinišką reikšmę botanikams, gydytojams, vaistininkams ir ja plačiai naudotasi visame pasaulyje daugiau nei 1500 metų. P. Dioskoridas augalą pavadino Rodia riza (graikų k. „rodia“ ar „rodon“ reiškia rožę, „riza“ – šaknį). Taigi – rožės šaknis.

Jau tais laikais šis augalas buvo labai vertinamas, dažnai naudojamas audinių dažymui ir kailių rauginimui. Iki VIII a. šviežiais rodiolės šakniastiebiais buvo prekiaujama daugelyje šalių – nuo Švedijos iki Viduržemio jūros. XVIII a. viduryje Karlas Linėjus pagal binarinę nomenklatūrą augalą pavadino Rhodiola rosea. Abu minimi mokslininkai vardą susiejo su kvepiančiu ir primenančiu rožių aromatą šakniastiebiu.

Apie gydomąsias rodiolės savybes rašyta 1725-1960 m. Švedijos, Norvegijos, Prancūzijos, Vokietijos, Islandijos mokslinėje literatūroje. Nuo 1960 m. pasaulyje publikuota daugybė fitocheminių, farmakologinių ir klinikinių rodiolės tyrimų duomenų.

Įvairiose šalyse švelnūs jauni rodiolės ūgliai ir lapai buvo vartojami maistui – salotoms, o šakniastiebiai ir šaknys dažniausiai panaudojami kaip tonizuojanti, fizinį pajėgumą, ilgaamžiškumą didinanti priemonė. Augalas taip pat naudotas nervų ligoms, galvos skausmui, virškinimo sutrikimams, mažakraujystei, peršalimo ligoms, impotencijai gydyti.

Vikingai tikėjo, kad rodiolė suteikia daugiau jėgų ir ištvermės. Himalajuose gyvenantys šerpai šį augalą naudojo tam, kad lengviau ištvertų deguonies trūkumą kalnuose. Rusijoje, Altajuje, rausvąją rodiolę pažino prieš 500 metų, vietiniai gyventojai žinojo jos vaistines savybes, taikė jas praktiškai. Natūralios augavietės nuo prašalaičių buvo labai saugomos. Ne veltui sakydavo, kad tas, kas ras „auksinę šaknį“, gyvens „du amžius ir bus sveikas“. Per tiek laiko susiklostė ir tam tikros altajiečių tradicijos: šakniastiebius per vestuves dovanodavo jaunajam, kad pratęstų savo giminę, paslapties šydu buvo gaubiami ir vartojimo būdai, kuriuos tėvas prieš mirtį perduodavo sūnui.

Šakniastiebių ir šaknų cheminė sudėtis. Rausvosios rodiolės šakniastiebių ir šaknų sudėtyje rasta apie 140 įvairių cheminių junginių. Gausiausia – fenolinių junginių, kurie yra stiprūs antioksidantai: flavonoidų, glikozidų, fenolinių rūgščių (chlorogeninės, hidroksicinamono, galo, oksalo, citrinos, obuolių, gintaro), taninų. Taip pat rasta eterinių aliejų (vienas jų – geraniolis, kuriam būdingas rožių aromatas), terpenų, laktonų, vitaminų C, B3, mikroelementų, ypač mangano.

Keli fenoliniai junginiai – salidrozidas, rozinas, rozavinas, rozarinas bei tirozolis ir nulemia pagrindines rausvosios rodiolės vaistines savybes. Iš jos šakniastiebių ir šaknų gaminami etanoliniai antpilai, vandeniniai užpilai ir nuovirai, kurie naudojami liaudies medicinoje, o farmacijoje iš šakniastiebių ekstraktų gaminami maisto papildai.

Panaudojimas. Jauno augalo ūgliai ir lapai gali būti vartojami maistui, jie valgomi švieži ar apvirti. Dedama į salotas arba garnyrus. Šakniastiebių su šaknimis ištraukos, nuovirai naudojami kosmetikoje kaip tonizuojamoji, uždegimus malšinanti bei prakaitavimą mažinanti priemonė. Kai kuriose šalyse šakniastiebiai naudojami nealkoholiniams tonizuojamiesiems gėrimams gaminti.

Bet dažniausiai rausvoji rodiolė naudojama kaip vaistas. Ji – viena iš tų augalų, kurie vadinami adaptogenais. Adaptogeninis, antistresinis jos poveikis buvo pradėtas tirti Rusijoje. Terminą „adaptogenas“ sukūrė rusų mokslininkas N. Lazarevas 1947 m. Farmakodinaminę adaptogeninių medžiagų chrakteristiką aprašė I. Brekhman ir I. Dardymov 1969 m., jie teigė, kad: „Adaptogenas yra netoksiškas vartotojui, turi nespecifinį farmakologinį poveikį ir veikia didindamas atsparumą įvairiems biologiniams, fiziniams ir cheminiams faktoriams, normalizuoja įvairių organų sistemų veiklą“.

Adaptogenai didina darbingumą, organizmo gebėjimą adaptuotis prie aplinkos veiksnių ir išvengti šių veiksnių sukeliamo žalingo poveikio. Sergant adaptogenai sukuria nespecifinius efektus, apsaugo nuo ligos komplikacijų ir sustiprina bendrą organizmo būklę. Tiriant kitų adaptogenų – ženšenio, leuzėjos, eleuterokoko ir rodiolės stimuliuojančiąsias savybes, nustatyta, kad rodiolė turi stipriausią poveikį.

Rausvosios rodiolės naudingumas ir yra paremtas augalo – adaptogeno savybėmis, todėl ji:

mažina fizinį ir protinį nuovargį
kelia darbingumą
mažina stresą ir depresijos simptomus, gerina nuotaiką
saugo centrinę nervų sistemą, širdį, kraujagysles ir visą organizmą nuo žalingo laisvųjų radikalų poveikio
gerina atmintį
didina dėmesio koncentraciją
stiprina imuninę sistemą ir didina organizmo atsparumą ligoms
padeda atsigauti po sunkių ligų
pasižymi antimikrobiniu veikimu
mažina galvos skausmą
gydo odos žaizdas
didina potenciją
šalina skrandžio ir žarnyno sutrikimus
gerina bendrą odos būklę
kartu su mankšta, sveika mityba sparčiai mažina riebalinį audinį pilvo srityje.

Tyrimuose su gyvūnais nustatytos priešvėžinės, prieštuberkuliozinės, skydliaukės veiklą gerinančios rodiolės savybės.

Kad ir kokia būtų naudinga rodiolė, ją, kaip ir kiekvieną vaistą, reikia vartoti protingai, pradedant mažais kiekiais, tik pirmoje dienos pusėje. Kiekvienas esame labai individualus, todėl turime atidžiai stebėti ir vertinti jos poveikį, nes didelės dozės, netinkamas vartojimo laikas ir dažnumas gali sukelti atvirkštines reakcijas, kai sumažėja darbingumas, atsiranda mieguistumas, taip pat gali atsirasti nerimas, pykinimas, hiperaktyvumas. Rodiolė nerekomenduojama karščiuojantiems, turintiems aukštą kraujospūdį, padidinto dirglumo žmonėms.

Be jokios abejonės, šis jau 2000 metų žinomas dekoratyvinis, daugiametis, nelepus, lengvai dauginamas ir labai naudingas vaistinis augalas adaptogenas tikrai gali atrasti vietą jūsų gėlynuose, o džiovinti šakniastiebiai ir šaknys – namų vaistinėlėje.

Straipsnio ir nuotraukų autorė: VU Botanikos sodo vyr. botaninių kolekcijų kuratorė Auksė Meiduvienė (2024 02 10).