Vaivoras (Vaccinium)

Paprastasis vaivoras – Vaccinium uliginosum L.

Tai erikinių (Ericaceae) šeimos, šilauogės (Vaccinium) genties krūmas. Jis vienas iš trijų šilauogės genties atstovų (be bruknės ir mėlynės), natūraliai augantis Lietuvoje.

Pavadinimas. Vaccinium – lot. vacca – karvė. Sunku susieti mėlynės (Vaccinium myrtillus L.), bruknės (Vaccinium vitis – idaea L.), vaivoro (Vaccinium uliginosum L.) bei kitų šilauogės genties augalų sąryšį su karve. Greičiau pavadinimas bus kilęs iš lot. bacca – uoga, baccinium reiškia uoginį krūmą.

Lietuviški vaivoro sinonimai: girtė, šilauogė girtuoklė, girtuoklė, voverakytė, vavorai. Aukštaitijoje dažniau naudojamas girtuoklės, Žemaitijoje – vaivoro pavadinimas. Literatūroje minima, kad uogos turi svaiginantį poveikį. Iki šiol uogose nėra rasta jokių medžiagų, galinčių sukelti svaigimą. Gali būti, kad girtuoklės taip pavadintos, nes iš jų gamindavo skanų vyną. Bet labiausiai tikėtina, kad vaivoras „apkaltintas“ visai be pagrindo, o tikrasis „kaltininkas“ yra dažnai šalia vaivorų augantis pelkinis gailis (Ledum palustre), dabar pervadintas į Rhododendron tomentosum. Po pavadinimo pakeitimo dabar Lietuvoje jau turime savaime augantį rododendrą. Šis augalas turi daug eterinių aliejų ir ilgiau pabuvus jų sąžalynuose tikrai ima svaigti galva nuo gailiai aitroko kvapo, ypač augalui žydint arba karštą dieną.

Morfologija. Vaivoras – išsišakojęs, iki 0,8 m (gali siekti ir 1,0 m) aukščio krūmas apvaliomis, pilkšvai rudomis, plikomis, kylančiomis šakomis ir ilgu šakniastiebiu. Lapai pilkai žali, tarsi su melsva apnaša, storoki, atvirkščiai kiaušiniški arba elipsiški, bukomis ar apvaliomis viršūnėmis, lygiakraščiai, jų pakraštys truputį užsilenkęs, apatinė pusė ryškiai gyslota, o lapkotis labai trumpas.

Žiedai dažniausiai pavieniai, rečiau po 2-3 ir daugiau išauga pernykščių šakelių lapų pažastyse. Jie balti arba rausvi, nusvirę, penkianariai, kartais keturnariai. Žiedkočiai pliki. Taurelė suaugusi su mezgine, išliekanti; taurėlapių skiautės bukai trikampiškos. Vainikėlis ąsotiškas, su 4 ar 5 trumpomis, bukomis, apvaliomis ir atlenktomis skiautėmis. Kuokeliai 8 arba 10, jų koteliai trumpesni už dulkines.

Vaisius – dažniausiai rutuliška arba kriaušės formos (gali būti ir kitokių formų) daugiasėklė uoga su šviesiai melsva apnaša, balsvai žalsvu ar gelsvu minkštimu, plona odele, bespalvėmis sultimis, 9-12 mm skersmens ir 0,4-0,7 g svorio. Uogos dažniausiai pavienės, nors pasitaiko po 2 ir daugiau.

Sėklos šviesiai rudos, 1,3-1,7 mm ilgio, truputį pusmėnuliškos, smailiais galais. Augalas ilgaamžis – gyvena apie 90 metų (tiesa, kai kurių autorių tvirtinimu, iki 300 metų). Grenlandijoje gamtininkai 6 mm storio vaivoro šakelės pjūvyje suskaičiavo 93 metines rieves.

Žydi gegužės-birželio mėn., 10-12 dienų. Dažnai birželio-liepos mėn. pražįsta antrą kartą. Uogos sunoksta liepos-rugpjūčio mėn. Prinokusios uogos lengvai nusiskina su vaiskočiais. Augalai savidulkiai, bet vabzdžių pagalba galimas ir kryžminis apdulkinimas. Sėklas platina paukščiai.

Vaivoras – plačios ekologinės amplitudės, rūgščios aplinkos, šviesamėgis augalas, auga oligotrofinėse (mažai maisto medžiagų turinčiose) ir mezotrofinėse (vidutiniškai maisto medžiagų turinčiose) pelkėse, pelkėjančiuose miškuose, jauriniuose (rūgščiuose, nederlinguose), periodiškai įmirkstančiuose, nederlinguose smėlio dirvožemiuose. Taip pat – pušynuose, rečiau – mišriuose spygliuočių miškuose, kartais šlapiuose beržynuose sudaro sąžalynus (vieni arba su kitais krūmokšniais). Nusausintuose durpynuose išlieka palyginti ilgai. Po vaivoro susidaro labai rūgštus humusas. Atsparus šalčiui, tačiau žiedai bei jų užuomazgos dažnai nukenčia nuo pavasarinių šalnų.

Paplitimas pasaulyje. Arktis, Skandinavija, Vidurio ir Vakarų Europa, Vakarų ir Rytų Sibiras, Tolimieji Rytai, Korėja, Japonija, Šiaurės Mongolija, Šiaurės Amerika, Grenlandija.

Paplitimas Lietuvoje. Labai paplitęs aukštapelkių pakraščio zonoje bei paežerėse ir tarpinio tipo pelkių medynuose, kasinėtuose durpynuose, melveninio tipo miškuose (su dominuojančia žolinėje dangoje melvene (Molinia)).

Priklausomai nuo augavietės ir klimato sąlygų vaivorai skiriasi lapų ir uogų forma bei dydžiu. Lietuvoje auga 2 vaivoro porūšiai. Tai: tipinis vaivoras – Vaccinium uliginosum ssp. uliginosum ir smulkialapis vaivoras – V. uliginosum subsp. microphyllum Lange Meddel. Pastarojo lapai smulkūs, pilkai melsvai žalsvi, 12,5-16,4 mm ilgio ir 7,1-9,7 mm pločio. Vieni šio porūšio krūmai nokina smulkesnes, kiti – tokio paties kaip tipinio porūšio dydžio uogas.

Išskiriami 2 nauji tipinio vaivoro varieteto morfotipai, besiskiriantys lapų dydžiu ir forma: apskritalapis (lapo ilgis ir plotis beveik vienodi: 23,9 mm ir 20,2 mm) ir didžialapis (lapo ilgis – 33,2-33,7 mm, plotis – 18,2-22,1 mm). Apskritalapio morfotipo augalai labai gražūs – šakelės apaugusios apvaliais melsvai žaliais lapeliais, vos įdubusiais viduryje, uogos unikalios kubo formos.

Pagal uogų spalvą išskiriamas tipinio vaivoro porūšio baltauogis varietetas – Vaccinium uliginosum var. leucocarpum B. Fedtsch. Pirmą kartą jis buvo aprašytas 1923 m. Jo uogos gelsvai baltos, bespalviu minkštimu, su nežymia vaškine apnaša, apvalios arba plačiai varpiškos formos. Krūmai niekuo nesiskiria nuo tipinių. Baltauogiai vaivorai auga ne tik Lietuvoje, bet ir Baltarusijoje, Rusijoje, Rumunijoje ir kitur.

1978 m. dr. V. Butkus Švenčionių raj. rado vaivorą ryškiai žaliais lapais, be būdingo melsvo atspalvio. Lietuvoje jis buvo pirmą kartą aprašytas ir išskirtas į naują žalialapį varietetą – viridifolium Lek. et Butkus. Kitas išskirtas varietetas – siauralapio vaivoro V. uliginosum var. longifrons Bornmüller. Jo lapų ilgis – 18,6-34,0 mm, o plotis 6,9-12,6 mm, t.y. lapai beveik 3 kartus ilgesni.

Smulkialapis, žalialapis, siauralapis ir baltauogis vaivorai 2005 m. buvo įrašyti į Lietuvos nacionalinių genetinių išteklių augalų sąrašą. Paprastojo vaivoro vidurūšinę įvairovę tyrė Botanikos instituto mokslininkė dr. E.Stackevičienė.

Lietuvoje dr. E.Stackevičienė išskyrė 6 vaivoro uogų morfotipus, besiskiriančius uogų forma ir dydžiu:

apvaliauogį – uogos rutuliškos, vienodo ilgio ir pločio, nukirsta ar buka viršūne, pjūvyje neryškios penkiakampės formos;
cilindrauogį – uogos pailgai apvalios ar nežymiai keturbriaunės, penkiabriaunės, beveik per visą uogos ilgį vienodo diametro, nukirstu pagrindu ir buka viršūne;
kubo formos – uogos keturkampės (pjūvyje taip pat), kubo formos ar šiek tiek ilgesnės, tačiau per visą ilgį beveik vienodo diametro, buka viršūne ir šiek tiek siaurėjančiu ties vaiskočiu pagrindu;
pailgauogį – uogos pailgai apvalios, nežymiai keturbriaunės ar penkiabriaunės, į apačią šiek tiek platėjančios;
smulkiauogį – uogos smulkios rutuliškos, beveik vienodo ilgio ir pločio, ties pagrindu apvalios, buka ar nukirsta viršūne;
suplotauogį – uogos smarkiai suplotos, tarsi mažos roputės, pjūvyje ovalios ar neryškiai briaunotos.

Dauginimas. Vaivorai dauginami sumedėjusiais auginiais balandį ar gegužės mėn. pradžioje, o taip pat pusiau sumedėjusiais auginiais jie dauginami birželio mėn. Sodinama į aukštapelkinę durpę arba aukštapelkinės durpės ir smėlio ar priesmėlio mišinį santykiu 1:1 arba 2:1. Paviršius mulčiuojamas plonu pjuvenų sluoksniu ir gausiai laistomas. Galima dauginti ir šakniastiebinėmis atžalomis.

Auginimas kultūroje. Pavyzdžiui, baltarusiai vaivorą vertina labiau nei lietuviai. 1990 m. Baltarusijoje pradėti vaivoro auginimo kultūroje tyrimai. Nustatyta, kad nuo vieno kultūroje auginamo krūmelio vidutiniškai priskinama 0,2-0,5 kg uogų, maksimaliai 0,5-0,7 kg. Sodinant 0,75x1,5 m atstumais iš 1 ha galima priskinti 3,5-5,2 t uogų.

Kiekvienas gali auginti vaivorus savo malonumui. Pasidžiaugti ne tik žiedais, uogomis, bet ir dekoratyvumu rudenį, kai lapai nusidažo tamsiai raudonos, oranžinės spalvos atspalviais.

Jam tereikia rūgščios aukštapelkinės durpės, šviesos (ne 100 proc. apšvietimo, bet ir ne pavėsio) ir saikingos drėgmės. Kai kada truputį patręšti erikiniams augalams skirtomis trąšomis, kai kada truputį pagenėti, pašalinant senesnes šakeles. Ir jokiu būdu nesodinti po šilauogių krūmais ar kitais erikiniais, kurie auga panašiomis sąlygomis, nes kiekvienam augalui reikalinga skirtinga priežiūra. Kas naudinga vienam , kitam gali būti ne tik kad nenaudinga, bet ir kenksminga. Galima sodinti šalia, bet visą laiką stebėti ir neleisti plėstis, „lįsti“ į kito augalo augimo plotą. Tuomet ir augalų kokybe, ir derliumi galima bus tik pasidžiaugti.

Uogų cheminė sudėtis. Vaivoro uogos sudėtimi labai panašios į mėlynes, tik askorbo rūgšties – vitamino C – jose yra daugiau: 28-110 mg/100 g šviežių uogų, todėl uogos laikomos natūraliu vitamino C šaltiniu. Uogose yra 3,2-9,8 % angliavandenių (ypač gausu gliukozės ir fruktozės), 1% baltymų, 1,2 % ląstelienos, 0,6-2,2 % organinių rūgščių (daugiausia citrinos, yra benzoinės, obuolių), 0,2-0,8 % pektinų, 106-475 mg antocianinų/100 g šviežių uogų, 0,2-0,8 % rauginių medžiagų, 0,2-0,3 % mineralinių medžiagų (natrio, kalio, kalcio, magnio, fosforo, geležies), vitaminų: B1, PP, P, beta karoteno. Lapai turi flavonoidų. Sėklose gausu riebalų.

Taikomoji reikšmė. Uogos vartojamos šviežios ir perdirbtos, iš jų verdami džemai, uogienės, kisieliai, kompotai. Sultys naudojamos gaiviųjų gėrimų ir vyno gamybai. Tačiau Lietuvoje vaivorai nėra labai vertinami, tuo labiau, kad dabartiniu metu didesnį kiekį uogų sunku surinkti. Daugelis vaivorų uogas laiko nuodingomis, tačiau galvos svaigimą sukelia ne vaivorai, o dažniausiai šalia augantys, daug eterinių aliejų turintys gailiai. Vaivorą noriai lanko bitės. Vaivorų medus – rausvos spalvos, labai kvapnus.

Vaivorų uogas mėgsta įvairūs miško gyvūnai. Uogų gydomąjį poveikį seniai žinojo Šiaurės Amerikos indėnai ir eskimai, šiaurės ir vidurio Europos bei šiaurės Azijos tautos. Lietuvių liaudies medicinoje vaivorai taip pat buvo naudojami. Šiuolaikinėje medicinoje vaivorų uogų farmakologinis poveikis siejamas su jų veikliųjų medžiagų – antocianinų (natūralių augalinių pigmentų) – plačiu biologiniu poveikiu žmogaus organizmui. Antocianinai suriša laisvuosius radikalus, stabilizuoja kolageną, mažina kapiliarų laidumą ir trapumą, gerina širdies ir kraujagyslių sistemos darbą, mažina gliukozės kiekį kraujyje, gerina regėjimą ir apsaugo nuo kai kurių akių ligų, mažina aterosklerozės procesus, pasižymi priešuždegiminiu, priešvėžiniu, priešopiniu veikimu. Kinijos mokslininkai nustatė, kad antocianinai, išskirti iš vaivorų uogų, yra kur kas veiksmingesni nei valgomųjų sausmedžių bei mėlynių, gydant gaubtinės ir storosios žarnos vėžį.

Be visų anksčiau išvardintų savybių vaivorų uogos pasižymi:

priešuždegiminiu,
temperatūrą mažinančiu
organizmą stiprinančiu poveikiu.

Šviežiomis uogomis bei jų nuoviru gydomas:

enterokolitas – infekcinis viduriavimas
skorbutas – vitamino C trūkumas
angina – ryklės tonzilių audinio uždegimas
stomatitas – burnos gleivinės uždegimas
gastritas – skrandžio gleivinės uždegimas
pielitas – inksto geldelės uždegimas

Liaudies medicinoje nuovirą iš šakelių su lapais vartoja širdies ligoms, gastritui gydyti, medžiagų apykaitos gerinimui. Išoriškai – žaizdoms gydyti, sergant odos ligomis. Lapuose yra biologiškai svarbių glikozidų: neomirtilino, arbutino, flavonoidų. Lapų nuoviras laisvina vidurius, dezinfekuoja šlapimo takus, mažina cukraus kiekį kraujyje, balina odą.

Tad būdami miške ir aptikę vaivorų sąžalyną su prinokusiomis uogomis nepraeikite pro šalį, būtinai pasimėgaukite gaivia uogų rūgštele, kuri ne tik pamalonins, bet ir bus labai naudinga visam jūsų organizmui.

Straipsnio ir nuotraukų autorė: VU Botanikos sodo vyr. botaninių kolekcijų kuratorė Auksė Meiduvienė (2024 02 10).