Kompozicijos iš akmenų, apsodintos ir išpuoselėtos alpiniais augalais soduose bei parkuose, atsirado prieš porą šimtų metų. Manoma, pirmasis Europoje alpinius augalus lygumoje bandė auginti austrų botanikas A. J. Kerneris (Anton Joseph Kerner von Marilaun). 1864 m. pasirodė jo knyga „Alpinių augalų kultūra“ (Die Kultur der Alpenflanzen). Joje A. J. Kerneris aprašė savo surinktą alpinių augalų kolekciją kalnuose, virš 2000 m aukštyje, pateikė auginimo patarimų. Tai galėjo turėti įtakos tolimesniam alpinių augalų auginimui bei jų tyrimui kitose Europos šalyse, juos pradeda auginti ir daugelis botanikos sodų.
Alpiniai augalai – tai kalnų augalų, augančių įvairiose buveinėse ir prisitaikiusių prie įvairių ekologinių sąlygų, visuma. Kylant nuo 0 iki 1600–2500 m virš jūros lygio tarpsta tarpinės juostos. Prieškalninėje juostoje vyrauja įvairių (žolynų, stepių, pusdykumių ir kt.) buveinių augalai, kalninėje juostoje – miškų buveinių augalai. Subalpinėje, alpinėje ir subnivalinėje juostose auga būdingiausi alpiniai augalai. Jie dažniausiai neaukšti, trumpais stiebais, odiškais, storais, plaukuotais lapais. Būdinga trumpa vasara bei trumpesnė vegetacija, dideli dienos ir nakties temperatūrų skirtumai, mažai kritulių, sausas oras, stiprūs vėjai, intensyvi saulės radiacija, skurdūs dirvožemiai ir šalta žiema. Pakilus virš 1800–2500 m, medžiai retėja, daugėja atviresnių vietų, pasirodo žemi krūmai bei nedideli žolynų ploteliai. Tai subalpinė juosta. Vėliau atsiveria ištisos alpinės pievos, pasižyminčios didele žolinių bei besidriekiančių augalų įvairove – alpinė juosta. Kylant virš 2800–3300 m, link subnivalinės juostos sutinkami pavieniai pagalviniai ir žiediniai augalai, samanos bei kerpės. Taip ir pasiekiama kalno viršūnė. Kai kuriuose kalnuose aptinkama tundros juosta. Jai būdinga šalta, ilga žiema, trumpa ir šalta vasara, stiprūs vėjai, vyrauja samanos, kerpės, žemos žolės, krūmai bei puskrūmiai.
Kolekcijos tikslas – eksponuoti alpinių augalų pavyzdžius, atspindinčius skirtingus geografinius regionus.
Alpiniai augalai VU Botanikos sode pradėti auginti XVIII a. Manoma, pirmuosius alpinius augalus galėjo atgabenti Z. E. Žiliberas iš Gardino. Perkėlus botanikos sodą į Pilies papėdę – Sereikiškes, vadovaujant S. B. Jundzilui, augalų kolekcijos sparčiai didėjo, tarp jų galėjo būti ir alpinių augalų. Toliau tęsiant jo darbus sūnėnui J. Jundzilui, kolekcijos buvo pildomos naujais augalais. Tik po ilgos pertraukos botanikos sode Vingyje 1927–1929 m. buvo įrengtas alpinariumas, 1937–1938 m. buvo išplėsta kalnų augalų kolekcija. Didelis dėmesys alpinių augalų auginimui bei jų tyrimui buvo skirtas nuo 1954 m., kai sodui ėmė vadovauti A. Lučinskienė. Buvo surinkta 325 kalnų – borealinių augalų rūšių kolekcija. 1965 m. buvo dalinai rekonstruotas alpinariumas. 1971 m. augalai buvo susodinti dar dviejuose kalneliuose. 2017 m. Z. Braškienė baigė vieno kalnelio atnaujinimo darbus, pasodinta virš 60 alpinių augalų pavyzdžių. Botanikos sode Kairėnuose pirmųjų alpinių augalų sėklos užsakytos 1996 metais. Sukaupta virš 350 taksonų, kurie kilę iš Karpatų, Alpių, Apeninų, Pirėnų, Balkanų, Sibiro, Kaukazo, Kinijos, Šiaurės Amerikos bei Naujosios Zelandijos kalnų. Šiuo metu auga lysvėse ir įvairiose ekspozicijose. Planuojamoje alpinių augalų ekspozicijoje numatomi 4 geografiniai regionai: Europos (Karpatų, Alpių, Apeninų, Pirėnų, Balkanų), temperatinės (vidutinių platumų) Azijos (Sibiro, Altajaus, Kaukazo, Kinijos, Japonijos kalnų), Šiaurės Amerikos (Kordiljerų ir Apalačių kalnų) ir Naujosios Zelandijos. Bus eksponuojami prieškalninės, kalninės, subalpinės, alpinės, nivalinės ir tundros juostų augalai. Bus pateikta taksonominė bei gyvenimo formų (svogūniniai, žoliniai, puskrūmiai, žemi krūmai) įvairovė.
 |
Bestiebis gencijonas (Gentiana acaulis L.) Gencijoninių (Gentianaceae) šeimos, daugiametis, žolinis, kiliminis, 5–10 cm aukščio augalas. Lapai lancetiškai ovalios formos 2,5–5 cm ilgio ir 1–1,5 cm pločio, blizgūs, sudaro pilkšvai žalias skroteles. Plinta požeminiais stolonais. Žiedai pavieniai, varpelio formos, su 5 vainiklapiais, 3–4 cm ilgio, tamsiai mėlynos spalvos, su žaliomis ir taškuotomis dėmėmis. Žydi gegužės pirmoje pusėje, pakartotinai gali sužydėti rugsėjo–spalio mėnesiais. Keičiantis klimato sąlygoms, po vieną ar keletą žiedų gali išsiskleisti žiemos mėnesiais arba gali sužydėti anksčiau pavasarį. Natūraliai paplitęs Alpėse, Apeninuose, Pirėnuose, Karpatuose ir Balkanuose. Auga sausuose žolynuose, alpinėse pievose, nuo 1000–3000 m virš jūros lygio. |
|
 |
Krekesas (Globularia trichosantha Fischer & C.A.Meyer) Gyslotinių (Plantaginaceae) šeimos, prie pagrindo sumedėjęs, šliaužiančiais bei gerai įsišaknijančiais stiebais, kiliminis puskrūmis. Lapai elipsės formos, link pamato siauresni, iki 3 cm ilgio ir 1 cm pločio, įgaubti, žali, viršūnėje dantyti, sudaro skroteles. Žiedai sudaro putlias galvutes, melsvos spalvos. Žiedynkočiai 10–25 cm ilgio, žiedynlapiai lancetiški, žali. Žydi birželio mėnesį. Keičiantis klimato sąlygoms, pakartotinai gali negausiai sužydėti rugsėjo–spalio mėnesiais. Natūraliai paplitęs Kaukaze, Turkijoje, Sirijoje, Kryme, Bulgarijoje sausose, akmenuotose pievose, nuo 200–2500 m virš jūros lygio. |
|
|
|
Erškėtinių (Rosaceae) šeimos, visžalis, besidriekiantis, prie pagrindo sumedėjęs, su laisvai šliaužiančiais bei gerai įsišaknijančiais 5–20 cm ilgio stiebais, kiliminis krūmokšnis. Lapai, odiški, ovalios arba pailgai kiaušiniškos formos, 0,9–4 cm ilgio ir 0,6–2 cm pločio, kraštai dantyti, viršutinė pusė žalia, apatinė – tankiai plaukuota, balsva. Žiedai pavieniai, nulinkę, ant 5–15 cm ilgio žiedkočių, neišsiskleidę, su 8–10 vainiklapių, geltonos spalvos. Taurėlės plaukuotos. Žydi gegužės pabaigoje–birželio pradžioje. Keičiantis klimato sąlygoms, pakartotinai, negausiai gali sužydėti rugsėjo–spalio mėnesiais. Vaisius 2–3 cm ilgio pailgas, plaukuotas, vienasėklis riešutėlis. Vaisynas tartum plaukuotas kamuoliukas, dekoratyvus. Natūraliai paplitusi Aliaskoje, Kanadoje, JAV. Randama Uoliniuose kalnuose, borealiniuose miškuose, ant uolų keterų, nuožulnių birių uolienų, šlaituose palei upelius, subalpinėje ir alpinėje juostose. |
|
|
|
Acena (Acaena novae-zelandiae T.Kirk) Erškėtinių (Rosaceae) šeimos, šliaužiančiais bei gerai įsišaknijančiais stiebais, kiliminis, daugiametis augalas. Lapai sudėtiniai plunksniški, neporiniai, dantyti, žali, blizgūs. Žiedai smulkūs, balti, sudaro galvutes. Žiedynkočiai 10–15 cm aukščio. Žydi birželio–rugpjūčio mėnesiais. Nužydėjus formuoja labai dekoratyvius vaisynus. Jie žalsvi, apvalūs su rausvais dygliukais, lipnūs. Ilgai išlaiko dekoratyvumą. Natūraliai paplitusi Naujojoje Zelandijoje, Australijoje ir Tasmanijoje. Randama pievose, prieškalninėje, kalninėje juostose. |
