Sukulentai

Sukulentais vadinami sultingus, neįprastai sustorėjusius, mėsingus lapus, stiebus ar šaknis turintys augalai, gebantys pakitusiuose vegetatyviniuose organuose kaupti vandens atsargas. Kitaip dar gali būti vadinami sultingaisiais kserofitais.

Sukulentai išvaizda ir gyvenimo būdu skiriasi nuo kitų augalų:

lapai labai maži, jų nėra arba yra cilindriški, rutuliški;
augalai kompaktiški, yra energiją tausojančios formos: cilindro, rutulio, pagalvėlės;
kai kurių rūšių stiebai klostuoti, todėl didžioji stiebo dalis būna šešėlyje, o drėgnuoju periodu augalas gali greitai padidinti tūrį;
lapus ir stiebus dengia vandeniui nepralaidi kutikulė;
paviršiuje augantys plaukeliai ir dygliai teikia šešėlį bei sukuria termoizoliacinį sluoksnį aplink augalą;
ilgos šaknys keroja žemės paviršiuje, todėl surenka net smulkiausius rasos lašelius.

Dauguma sukulentų auga sausose stepėse, dykumose ir pusdykumėse. Juos galima aptikti visuose žemynuose, išskyrus Antarktidą. Dėl aukštos temperatūros ir mažo kritulių kiekio įgytas gebėjimas paimti ir išsaugoti vandenį, leidžia jiems ištverti ilgus, kelis mėnesius trunkančius sausrų periodus. Sukulentai taip pat randami jūrų ir ežerų pakrantėse, kur substratas yra prisotintas mineralinių druskų ir drėgnuosiuose atogrąžų miškuose, kur auga kaip epifitai ant medžių šakų, nesiekdami žemės paviršiaus.

Sukulentų rūšių aptinkama tarp 60 augalų šeimų. Nežiūrint į tai, kad jos yra negiminingos, o augavietės labai nutolusios viena nuo kitos, savo išvaizda yra labai panašios nes auga vienodose klimatinėse sąlygose (konvergencijos reiškinys).

Daug sukulentų rūšių yra auginamos kaip kambariniai augalai. Tai vieni iš nereikliausių ir mažiausiai priežiūros reikalaujančių augalų.

Dėl išraiškingų formų sukulentus mėgsta augalų kolekcininkai. Didelės jų kolekcijos sukauptos pasaulio botanikos soduose.

Istoriniai šaltiniai byloja, kad VU Botanikos sode visais sudėtingos sodo istorijos etapais šiltnamiuose augo sukulentai: 1799 m. minimi echinopsių (Echinopsis spp.) genties kaktusai, 1810 m. augo apie 50 taksonų alavijų (Aloe spp.), storlapių (Crassula spp.) ir kitų sukulentų. 1840-ųjų metų augalų sąrašuose įvardijamos 8 alavijų (Aloe spp.) rūšys, 5 rūšys agavų (Agave spp.), 9 rūšys storlapių (Crassula spp.) ir dar 16-os kitų genčių sukulentai. Vingio šiltnamiuose 1929 m. augo apie 50 taksonų sukulentų, o 1953 m. – 42 gentims priskiriami 93 taksonų sukulentai.

Nuo 2020-jų metų sode siekiama surinkti kolekciją, pristatančią geografinę ir sistematinę sukulentų įvairovę, supažindinti lankytojus su dekoratyviomis šių augalų savybėmis ir pasiūlyti auginti tinkamas rūšis.

DAUGIAU APIE KOLEKCIJĄ (ATSISIŲSTI)

		*Alavijai (Aloe* spp.)** Paplitę Afrikoje, Arabijos pusiasalyje, Madagaskare, Kanarų salose. Suskaičiuojama beveik 600 jų rūšių. Dauguma yra bestiebės, bet kai kurių stiebas siekia net 3–5 metrus. Lapai sultingi, želė konsistencijos, sudaro skroteles.
		*Havortija (Haworthia cooperi* Baker)** Pietų Afrikoje auga nedidelėmis, tankiomis grupėmis. Trumpas stiebas yra pasislėpęs 2–3 cm po žemės paviršiumi. Iš jo auga ir kompaktišką skrotelę sudaro 2–4 cm ilgio ir 6 mm storio išsipūtę, sultingi lapai, kurių skaidrios viršūnės matosi virš žemės paviršiaus. Tik pro šiuos skaidrių ląstelių telkinius šviesa patenka į augalą. Pavasarį išaugina apie 30 cm aukščio žiedynkočius su mažais balkšvais žiedais.
		Kaktusų tėvynė yra Amerikos žemynas – teritorija tarp 56° šiaurės platumos ir 54° pietų platumos. Jų stiebas rutuliškas arba cilindriškas, lapai virtę dygliais, kurie kartu su šereliais sudaro areoles.
		Dauguma augalų rūšių iš kitų genčių yra lapiniai sukulentai: kalvorės (Echeveria spp.), ramdžiai (Aeonium spp.), putleniai (Aichryson spp.), šilokai (Sedum spp.), sansevjeros.